Dovio poetiškumas

Šiandien ruošiamės su Doviuku į lauką. Jam tai tas blogai, tai anas. Supykau, jis irgi verkšlena. Aš vis klausinėju, ar apsirengė, ar užsidėjo kojines. 
- Taip, taip.
Galiausiai klausiu, ar nusiprausė. Jis man labai rimtai atsako:
- Ašaros nuplovė man veidą.
Va taip poetiškai į reikalą pažiūrėjo:)

Kam reikalingas vaikas?

- Padarysi man Dovi masažą?
- Mama, juk ne tam tu mane turi, kad būčiau tavo masažuotojas. Turi vaiką, kad galėtum juo pasidžiaugti, pamylėti.

Kuo būsi užaugęs?

Vakar tėtis Dovio paklausė, kuo jis bus užaugęs. 
- Kalėdų Seneliu, - atsakė Dovis.
- Kelių metų jau dirbsi Kalėdų Seneliu?
- Mmmm, gal šešių.
- O ką tu darysi?
- Dovanosiu vaikams dovanas.
- O jei nespėsi kurias nors dovanas išdalinti, kur jas dėsi?
- Atiduosiu jums.
- O iš kur gausi dovanų?
- Pirksiu.
- O iš kur gausi pinigų?
- Stebuklingai!

Facebook'as 

Vieną dieną žiūriu Facebook'e mane draugauti kviečia Emilio draugė Meda. Hmmm, sakau Emiliuk, tu pasakyk Medai, kad ji nesupyktų, bet aš ją priimsiu į drauges, kai ji šiek tiek paaugs. Ir jei jūs draugausite ir bendrausite po to, kai jau nebeisite į vieną darželio grupę (šiemet Meda išėjo į mokyklą, o Emilis liko priešmokyklinėj grupėj darželyje), aš pagalvosiu, gal jau galiu su ja draugauti.

O kitą vieną dieną vežu Emilį iš darželio namo ir jis mašinoje man sako:

_ Mama, ištrink Medos mamos telefono numerį iš savo telefono. Ir nepriimk Medos į draugus Facebook'e. 

_Kas nutiko, Emiliuk,- klausiu.

_Supykau ant jos, Meda neleido man žaisti su ja kartu žaidimo.

Va taip dabar santykius aiškinasi šešiamečiai:)

Turim prancūzą

Mažutis Emilis buvo tikras kinietukas - siauros akytės, ilgi rudi plaukučiai, kalba besibaigianti galūnėmis -yk, -ciang, -ys ir pan. Matas tikras lietuvis. Jau pusantrų metų puikiai kalbėjo lietuviškai, o dviejų su puse mokėjo visų darželio vaikų kalėdinius eilėraščius. Na, o mūsų Dovis tikrai turi savyje Prancūzijos. Jis dažnai kartodavo žodį "Fufu". Ilgai nesupratome, ką tai reiškia, kol vieną dieną tėtis sako: "Jau žinau, "Fufu" tai sūris, išsiaiškinau. Ar tau neatrodo, kad jis sako "Tofu"?"

Iš tiesų Dovytis viską sako prancūziškai. Pavyzdžiui autobusas yra "opopua", žodį "nėra" jis sako "tiutiui", pūkuotukas yra "pupui", "taip" skamba "tipa". Emiliukas yra Mimis, o Matas yra Pate. 

Visko tiek daug...

Nuo paskutinio įrašo atrodo praėjo ne tiek daug laiko, bet tiek visko daug nutiko. Londonas, antrasis mažiausiojo gimtadienis, lopšelis, Venspilis, naktinis plaukimas baidarėmis, nauja mokykla. Kaip gera, kad viskas jau sustojo į savas vėžias, o prisiminimų daug ir labai smagių:)

Vasaros pradžioje prisiminėm savo geriausius draugus ir susiruošėm į Londoną. Senokai buvome, taigi aplankėme dar kartą įdomiausius muziejus, Matas su Emiliu visai kitomis akimis apžiūrinėjo mokslo, gamtos muziejų eksponatus. Vieną dieną pasilinksminome ir prisivaikštinėjome po Londono centrą su mylimiausia "sese" Vika, kuri šiuo metu gyvena netoli Londono ir jau kalba lietuviškai su akcentu:) Ir dar pasibuvome su draugais londoniečiais, apžiūrėjom jų skanią kavinę ir jaukų knygyną, paplepėjom, išsikepėm kinietiškų sparnų ir šokoladinį pyragą. Ech... pakvipo sena gera draugyste:)

O rugpjūčio pradžioje sukvietėme visus savo draugus į trigubą gimtadienį. Mūsų tėtis buvo likęs be žvagučių užpūtimo ant torto, o mano ir Doviuko gimtadieniai šalia. Taigi nuostabiai šiltą dieną visi išsitiesėme prie ežero Trakuose ir praplepėjome gimtadienius. Kadangi įsitaisėme pavėsyje tolėliau nuo ežero, mano įžvalgi draugė pripūtė mažą baseiniuką, kibiriukais prinešėm vandens ir patys mažiausieji turškėsi saugiai šalia mamų. Puikiai sugalvota! 

Po to į Venspilį. Ir nors jau daugelis lietuvių atrado šį stebuklingą kraštą, mes nenusivylėme ir pasižadėjome grįžti ilgesniam laikui. Nes dar tiek dalykų nematyta, tiek žaidimų aikštelių nepračiuožta. Miegojome kempinge. Kopose pametėme savo mažiausią vaiką... Na taip nutiko, kad kopose žaisdami vaikai liepė mažiausiam perlipti mažą kalnelį ir jis atsidurs pas mamą, ir po to nepažiūrėjo, kad tas perlipo ne tą kalnelį. Rezultate gera lietuviškai kalbanti močiutė (dauguma ten lietuvių) sudrumstė mūsų tylų knygų skaitymą kopose klausimu: "Ar ne jūsų ši mergaitė?". Mergaitė stovi be triusikėlių su aiškiu vyriškumo įrodymu... Ir baisu pasidarė, kad vaiką pametėm, ir truputį juokinga, kad grąžino "mergaitę":)

Nepraėjus nė mėnesiui nutiko dar vienas geras dalykas. Draugai pakvietė pasiplaukioti su baidarėmis Nerimi naktį. Dar pagavome šiltą vakarą ir dvi gausios šeimynos susėdome į baidares ties Verkių malūnu. Aš plaukiau su Matu, tėtis su mažiukais. Dovis pusiaukelėje užmigo, Emiliukas snaudė, o mes su Matu plepėjome ir stebėjome tiltų apačias. Kelionė baigėsi ties baltu tiltu. Ramus ramus tas naktinis Vilnius...

O be visų atostogų linksmybių prasidėjo du svarbūs etapai. Doviukas išėjo į darželį, o Matas į naują mokyklą. Bet tam skirsiu kitą savo įrašą:)

Stebuklas

Šiandien aplankėme trečią sūnų prieš penkias dienas pagimdžiusią draugę. Draugė atsinešė mažylį, aprengtą Dovio rūbeliais. Vaikutį matėme iš nugaros ir toks keistas mielas jausmas apėmė, tarsi matyčiau savo mažutį Dovytį prieš du metus, net plaukučiai ir tie vienodi:)

Su drauge kalbėjome, koks vis tik stebuklas, tas vaikelio gimimas. Toks meilumas, tyrumas to naujo gyvenimo. 

Ir mes su tėčiu turime juos net tris - stebuklingiausius STEBUKLUS!!!

Didelis vaikas

Matas šiemet baigė pradinę mokyklą. Prieš keturis metus rinkomės ne mokyklą, o mokytoją. Žinojome, jog ši mokytoja labai gera, taigi pas ją ir įsiprašėme. Kai atėjau rašyti prašymą priimti į mokyklą, direktorės paklausiau, ar galiu nurodyti, pas kurią mokytoją norime. Ji pasakė, žinau pas kurią. Ji tikrai žinojo:) Mokytoja labai šauni, su ašaromis išėjome iš paskutinio tėvelių susirinkimo, su ašaromis mokytoja apsikabinusi vaikus paleido tolyn, kurti savo pačią gražiausią ateitį...

Baigiant mokyklą pasisiūliau padaryti vaikų gražiausių prisiminimų nuotraukų albumėlį. Mano draugė pasiūlė ant viršelio išspausdinti jautrų R. Skučaitės eilėraštį, kurio ištraukos nesusilaikau neparašiusi:

Mes turbūt pasimatysim

Geležinio vilko dieną,

Ar ugnies raudoną dieną

Mes visi pasimatysim.

O žibučių žydrą dieną

Gal žydėsim, gal nuvysim,

Bet vis viena vieną dieną

Mes visi pasimatysim.

O dabar laukia permainos. Surasti gerą vidurinę mokyklą ne taip ir paprasta. Jos nereitinguojamos ir galima susidaryti įspūdį tik iš olimpiadų rezultatų ir draugų bei pažįstamų atsiliepimų. Norisi savo protingam vaikui suteikti kuo geresnes sąlygas tobulėti. 
Mato klasės vaikai išsibarstė po skirtingas mokyklas. Į naują mokyklą Matas žingsniuos tik su viena klasės drauge, bet labai smagu, kad į tą pačią klasę. Jis didelis protingas vaikas ir viskas jam bus gerai:)

Galantiškas Emiliukas

Praėjusį savaitgalį Emilis šoko darželio koncerte. Repeticijos metu plepėjome su Emilio grupės draugo mama. Emilis man niekada nepasakoja apie savo meilės reikalus, o štai draugas mamai papasakoja ir apie kitus. 

Emilis patinka ir Medai, ir Liepai. Buvo nutikę net taip, kad Meda verkia vakare, nes Emiliukas daugiau dėmesio dieną skyrė Liepai. Meda šiais metais išeina į mokyklą, o Emilis lieka priešmokyklinėje grupėje darželyje. Bet kai paklausiau, kas bus jo žmona, Emilis atsakė: "nu kas kas, Meda gi".

O dar draugo mama papasakojo, kaip kartą atėjus pasiimti vaiko iš darželio pastebėjo, kaip Emilis kruopščiai ir atsargiai renka pienės pūkus nuo Liepos megztuko. Tuo tarpu jos sūnus su pagaliuku tuos pūkus priėjęs bando numušti:) Taigi, sako mama, kur jau Emiliukas nepatiks mergaitėms, jis toks galantiškas, rūpestingas.

Emiliukas su pusesere Lauryna