Daug žodelių

Turbūt tie vaikučiai, kurie ilgai tyli ir nekalba kaupia savyje viską, ką norės pasakyti. Ir jau kai sugeba pasakyti, tai kaip pipiriukai byra žodeliai.

Emilis kalba nuolat. Kai einam miegoti reikia viską papasakoti: "eisiu papa, mausiu pojine, pelnes, kul mano pupa, mama ateisi? noliu sisiu, noliu delti vandens". Kai kur nors vaziuojame masina taip pat čiauška: "kul vaziuosim? kas sia? pas lialia? aaa? Matai kul vaziuosim? aaa! ir t.t.". Kai kalba su močiute telefonu visada pasako savo vardą "Emilis" ir kiek jam metų "diu". Savo draugę Emilija vadina "Emilialia". Kai pakalbėjau telefonu su močiute, visą pokalbį perpasakojo tėveliui "mosiute neatvazios, selga, diundia poja". Nežinau, ar viską supratote, bet aš labai džiaugiuosi, kad jau galiu susikalbėti su savo mažu žmogeliu:) 

Antroji Emiliuko kelionė į Londoną

Šiemet Šv. Kalėdas ir Naujuosius metus vėl sutikome Londone pas draugus. Buvo nepaprastai smagu sutikti buvusius kaimynus bei dar kartą pavaikštinėti Londono įžymiomis vietomis. Šv. Kalėdų rytą į draugų namus pasibeldė Kalėdų senelis, atnešęs daug džiaugsmo vaikams. O kai tą patį Kalėdų senelį vėliau vaikai pamatė bažnyčioje, po mišių, jų akys buvo didžiulės "nes tai juk tikras Kalėdų senelis".

Emiliui labai patiko keliauti. Londone kiekvieną rytą klausdavo "kul vaziuosim?" Kai vieną rytą pasakiau, kad važiuosim traukiniu, Emiliukas nusigando ir sako "dideliu?". Sakau "taip". Tuomet jis susitraukė ir sako "noliu mazycio" ir parodė mažą tarpelį tarp pirštų. Į traukinį turėjau įnešti, nes Emiliukui buvo baisu, bet tik pirmą kartą. Po to jis kuo puikiausiai jautėsi tiek traukinyje, tiek metro. Įsigudrino  įvairiai gražiai šypsotis traukinių keleiviams, o išlipant visada mojuodavo ir sakydavo "bye bye".