Kartais atrodo, kad tas laikas bėgte prabėga. Bet iš kitos pusės galvoju, kad Matas gimė jau taip senai, ir atrodo, kad jis visada su mumis gyveno. Tą patį pradedu jausti ir dėl Emilio. Jie tubūt visada buvo su mumis, tik mes to nesupratom:)
Vasarą Emilis labai nenori eiti į darželį. Matą kartais paliekame namie arba vežame pas senelius, o Emiliui tenka keliauti į darželį. Kažkada ir Emilis pareiškė norą likti namie, bet mes paaiškinome, kad Matas didelis, gali pasirūpinti savimi, todėl ir lieka vienas namie.
Šiandien Emilis sako:
_O mama Matas didelis?
_Taip, didelis, -atsakiau.
_O aš didelis?
_Taip, Emiliuk, ir tu didelis.
_Tada aš irgi galiu pasilikti namie su Matu!!!
Va čia jis mane ir pričiupo:) Tuomet pagalvojome, kad Emilis jau užaugo ir moka daryti išvadas. O tėtis prisiminė linksmą nutikimą, kai panašaus amžiaus Matuko jis paklausė, kiek bus trys plus keturi, Matas atšovė, kad septyni. Abu su tėčiu išsižiojome iš nuostabos, mūsų vaikas skaičiuoja!!! O po to tėtis sako, kiek bus trys plus du. Matas iš karto atsakė, jog bus keturi:) Tuomet supratome, kad Matas tiesiog sako skaičius, kuriuos žino ir septynis jis netyčia pataikė.
