Ruduo
Šis ruduo kažkodėl labai mielas.
Gal todėl, kad ryte išgirdusi bruzdant vyresniuosius vyrukus, besiruošiančius į savo "darbelius", tyliai išslenku iš miegamojo palinkėti jiems geros dienos ir įbrukti po vitaminą į saują.
Gal todėl, kad galiu nejausti laiko. Laikas sustoja, kai žiūriu į mažą žmogelį, jis man šypsosi ir guguoja. Taip gali prabėgti valanda, o atrodo lyg akimirka.
Gal todėl, kad kasdieną prieš pietus stumiu vežimėlį šiltai geltonais lapais padengtais takeliais. O į skėtį taip raminančiai groja kapsintys lietaus lašeliai. Čeženu lapus ir laikas vėl sustoja, galėčiau taip eiti ir eiti...
Gal todėl, kad užaugo savarankiškas vaikas ir namų tylą dienos metu išjudina grįžusio autobusu iš mokyklos Mato skambutis į duris.
O vakare namai pilni gyvybės, žaidimų ir knygučių skaitymo. Dar po milijoną bučkių, kad saldesni sapneliai būtų ir pailsėjus laukia kita graži diena.
O vakare namai pilni gyvybės, žaidimų ir knygučių skaitymo. Dar po milijoną bučkių, kad saldesni sapneliai būtų ir pailsėjus laukia kita graži diena.
