Dešimt ir penki

Mūsų berniukai auga. Linksmi, gražūs, protingi. Matukas gimė prieš dešimt metų, saulėtą ankstyvą rytą. Ilgai nenorėjęs palikti savo šiltų pilvo namų, sunkiai gimęs, jis atkakliai ir sparčiai stiprėjo, džiugindamas mūsų jauną šeimą. Emiliukas gimė prieš penkis metus, saulėtą popietę. Gimdymas buvo pasak gydytojo, kaip iš vadovėlio. Ramus ir šiltas.

Pora smagių šiandienos nutikimų

Pasiiminėjau Emiliuką iš darželio. Sėdime abu rūbinėlėje, Emiliukas prisiminė kažką nesmagaus iš dienos įvykių ir nuliūdo. Tuo metu į rūbinėlę įėjo Dovilė ir Meda. Dovilė ir sako: "Meda, tai ko gi tas tavo princas toks paniuręs sėdi?"

O vakare einant iš draugų visi stebėjome žvaigždes, galvojome, kuri iš jų šiaurinė. Emiliukas ir sako: "štai čia Šiaurė, o čia Pietūs, ten Pusryčiai, o ten Vakarienė".:)

Kelionė laike

Labai dažnai pasijaučiu lyg prieš dešimt metų. O viskas prasidėjo nuo masažistės vizito. Žinojau, kad Doviuką masažuoti ateis ta pati masažistė Valė, kuri buvo pirma Matuko masažistė. Antrą dieną atėjus Valei pradėjome kalbėti apie vaikus. Ji labai atsargiai paklausė, ar mes nemasažavome kitų savo vaikų. Žinote, sakau, jūs masažavote mūsų pirmą sūnų prieš dešimt metų. O ji taip nutilo, ir sako: "aš vakar galvoju ir galvoju - mama matyta labai, bet ir vaikas toks matytas, o juk prisiminčiau, jei nesenai būčiau masažavusi."

Doviukas tikrai labai panašus į Matuką. Išssitraukėme mažo Mato nuotraukas ir atrodo, kad žiūrime į kiek tamsesniais plaukais Dovytį. Ir net savo būdu mūsų mažiukas labai panašus į Matą. Jis labai atkaklus ir drąsus, dar dorai nepastovi ant kojyčių, bet stojasi tik progai pasitaikius, kur įsikibti. Matas pamenu dar vaikščioti gerai nemokėjo, o jau bėgioti reikėjo. Emiliukas buvo gerokai atsargesnis ir klausė labiau. Tuo tarpu Doviukas su šypsena ropoja pakapstyti gėlytes, nuversti paveikslą ar nučiupti kokį neleistiną daiktą. Matas buvo lygiai toks pats tyrinėtojas:)

Svarbūs duomenys

Taigi sulaukus septynių mėnesių ir savaitės mūsų Doviukas sveria 9 kg, o jo ūgis 71,5 cm. Turi vieną dantį apačioje dešinėje ir jau po truputį ropinėja. Ant lovos plikom kojytėm gaunasi visai puikiai, ant žemės su kelnytėmis dar šiek tiek slysta kojytės. Prasidėjo lipimo aukštyn etapas. Kur tik įmanoma nusitverti, kimbasi rankytėmis ir stojasi iš pradžių ant keliukų, paskui bando ant pėdučiu, bet ne visada pavyksta. Man jau mamiškai baisu, nes rankytės dažnai neišsilaiko ir tuomet griūna kakta į priekį. 

Septyni mėnesiukai

Šis mėnuo buvo tarsi pratęsimas šeštojo, tik graužia Doviniukas viską dar labiau, o juda - vis aktyviau.

Dabar judėti labai paprasta - rankytėmis atsispiri ir šliauži atgal. Tik Doviukas paprastai nežino, kur atšliauš. Kai kojytės atsiremia, tuomet apsisuka "saulute" ir pažiūri, kur pavyko atkakti. O kartais juda "saulutėmis" - sukasi ratu ir pamažu artėja kuria nors kryptimi. Vyresnieji broliai septynių mėnesių proga Dovyčiui padarė "rojų" - sudėjo žaisliukus ratu, kad kur bepasisuktų mažylis, visur būtų žaislų. O štai šįvakar nutiko naujas reikalas. Lovoje, kur neslysta keliukai, prieš naktinį miegelį, Doviukas susikaupė ir paropojo keletą žingsniukų. Labai aukštai keldamas rankytes ir lėtai perstatydamas keliukus. Labai įsimintinas vaizdas. Žiūrėsim kaip seksis šis procesas rytoj:)

O graužimo tema, tai turime būtinai paminėti, kad skaniausiai Doviukas graužia tėčio marškinių apykaklės kampučius. Tik tėtis paima vaiką, šis pasimataruodamas kojytėmis apsikabina tėtį ir skaniai sau čepsi apykaklę:)