Didelis vaikas
Matas šiemet baigė pradinę mokyklą. Prieš keturis metus rinkomės ne mokyklą, o mokytoją. Žinojome, jog ši mokytoja labai gera, taigi pas ją ir įsiprašėme. Kai atėjau rašyti prašymą priimti į mokyklą, direktorės paklausiau, ar galiu nurodyti, pas kurią mokytoją norime. Ji pasakė, žinau pas kurią. Ji tikrai žinojo:) Mokytoja labai šauni, su ašaromis išėjome iš paskutinio tėvelių susirinkimo, su ašaromis mokytoja apsikabinusi vaikus paleido tolyn, kurti savo pačią gražiausią ateitį...
Baigiant mokyklą pasisiūliau padaryti vaikų gražiausių prisiminimų nuotraukų albumėlį. Mano draugė pasiūlė ant viršelio išspausdinti jautrų R. Skučaitės eilėraštį, kurio ištraukos nesusilaikau neparašiusi:
Mes turbūt pasimatysim
Geležinio vilko dieną,
Ar ugnies raudoną dieną
Mes visi pasimatysim.
O žibučių žydrą dieną
Gal žydėsim, gal nuvysim,
Bet vis viena vieną dieną
Mes visi pasimatysim.
O dabar laukia permainos. Surasti gerą vidurinę mokyklą ne taip ir paprasta. Jos nereitinguojamos ir galima susidaryti įspūdį tik iš olimpiadų rezultatų ir draugų bei pažįstamų atsiliepimų. Norisi savo protingam vaikui suteikti kuo geresnes sąlygas tobulėti.
Mato klasės vaikai išsibarstė po skirtingas mokyklas. Į naują mokyklą Matas žingsniuos tik su viena klasės drauge, bet labai smagu, kad į tą pačią klasę. Jis didelis protingas vaikas ir viskas jam bus gerai:)
Šiandien aplankėme trečią sūnų prieš penkias dienas pagimdžiusią draugę. Draugė atsinešė mažylį, aprengtą Dovio rūbeliais. Vaikutį matėme iš nugaros ir toks keistas mielas jausmas apėmė, tarsi matyčiau savo mažutį Dovytį prieš du metus, net plaukučiai ir tie vienodi:)
