Dovio poetiškumas

Šiandien ruošiamės su Doviuku į lauką. Jam tai tas blogai, tai anas. Supykau, jis irgi verkšlena. Aš vis klausinėju, ar apsirengė, ar užsidėjo kojines. 
- Taip, taip.
Galiausiai klausiu, ar nusiprausė. Jis man labai rimtai atsako:
- Ašaros nuplovė man veidą.
Va taip poetiškai į reikalą pažiūrėjo:)

Kam reikalingas vaikas?

- Padarysi man Dovi masažą?
- Mama, juk ne tam tu mane turi, kad būčiau tavo masažuotojas. Turi vaiką, kad galėtum juo pasidžiaugti, pamylėti.