Žiūriu į vyresnį savo sūnų ir sunku suvokti, kad jis jau toks didelis. Kad jau skaito, rašo ir filosofuoja. Kad visus rūbus išaugo per porą mėnesių. Pažiūriu į mažus jo batukus ir sunku patikėti, kad jis buvo toks mažiukas. O pažiūrėjus į mėnesio lialiukus atrodo, kad nė vienas mano vaikas toks mažas nebuvo:) Viskas taip greitai pasimiršta, nes dabar atrodo, kad visada taip ir buvo.
Pamiršau parašyti ir apie kai kuriuos Emilio pasiekimus, nes jie jau atrodo tokie natūralūs. Dar prieš pirmąjį gimtadienį Emiliukas pradėjo sakyti raidę "rrrrrr". Iš pradžių šiaip sau, o po to važinėdamas su mažyte mašinyte. Išmoko užlipti ant sofos, kėdės. Jau išsirinko pirmąjį savo žaislą. Kai ėjome pro žaislų parduotuvę, įbėgo į vidų ir pasiėmė stumiamą už lazdelės zuikį (mums su vyru tas zuikis atrodo truputį išprotėjęs, tokiomis didelėmis akimis, bet tokį pat zuikį kažkada mylėjo ir Matas). Padėjau zuikį į vietą prie mums labiau patrauklių stumiamų ančiukų ir ėjome tolyn. Bet Emilis vis grįždavo prie zuikio ir pasiėmęs stumdydavo. Negalėjau nenupirkti vaikui pirmojo išsirinkto žaislo:)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą