Doviui devyni

Visas gyvenimas kupinas smagių dalykų, tik svarbiausia jų nepražiopsoti ir spėti pasidžiaugti. Kažkada viena draugė sako, o gal šiandien nekalbam apie vaikus? Bet taip nesigavo, juk dabar viskas apie mažiukus ir sukasi. Kai Dovis kaip Matukas pats važinės autobusu į mokyklą ir pats iš jos grįš, kai ryte pats kelsis, apsirengs, susidės kuprinę, papusryčiaus, o mamytę pažadins tik, kad duris užsirakintų. Tada, kaip aš juokauju, bus galima švęsti savo gimtadienius Maljorkoje po palme su kokteiliu rankoje, arba skaityti patinkančią knygą visą dieną. Bet dabar yra vaikai, visai mažiukai ir didesni, jiems reikia mūsų rūpesčio, priežiūros, žaidimų, o mums labiausiai reikia jų šypsenų, apsikabinimų ar tiesiog galvytės padėjimo ant peties. Svarbu tik nepražiopstoti...

Dovytis toks žmogeliukas, TOKS žmogeliukas:) Nors visiškai mažytis, stačiomis įeitų į indaplovę, bet gudrumo per akis. Mamyčių dienos proga pradėjo valgyti daržoves, bet ta pačia proga išmoko parodyti, kai jau sotus - purškia maistą iš burnytės visur aplink. Jau stovi neįsikibęs ir tai daro nuolat pasitaikius progai. Įsikibęs vaikšto vis drąsiau ir drąsiau. O paskutinių dienų atradimas - lipimas ant daiktų. Taip vieną dieną išsitraukęs iš po lovos dėžę ir pasilipęs ant jos, pirmą kartą pasiekė lovos vidurį. O šiandien užsilipo ant staliuko, po to ant televizoriaus spintelės pažiūrėti į tą kalbantį daiktą iš arčiau. Pagrindinis žodis dabar yra "Ba". Taria jį labai tvirtai ir net aiškinamai, tarsi kažką norėtų pabrėžti. Bet sako ir "mamam", kas reiškia valgyti, sako "tetis", bet reikšmės šio žodžio dar nesuprantame:) Sveria vaikinas 9,2 kg, o ūgis - 74 cm ir turi išdaiginęs keturis dantukus - du viršuje, du apačioje.

Ką gali aštuonių mėnesių vaikiukas

Doviukas per mėnesį nieko nepriaugo svorio, bet ūgio šiek tiek pasitempė. Dabar 73 cm. Be ropojimo mūsų vyrutis atsistojęs ir įsikibęs moka nužingsniuoti nuo vieno sofos galo į kitą. Labai nemėgsta svetimų žmonių, retai verkia, bet išmoko bartis: "adadada....". Labai ilgai ir graudžiai kartoja šiuos garsus, kai svečiuose dėdė neleidžia kapstinėti gėlyčių, kai tėvelis, o ne mamytė neša vakare migdyti vaiką. Šis leliuko amžius man toks nepaprastas. Vaikutis toks mažutis, toks pipiriukas, o jau tiek daug gali ir moka. 

Aš Doviuką kartais pavadinu pigmėjumi. Su Matuku skaitėm knygutę, kaip Liolikas su Boliku Afrikoje aplankė mažiausių pasaulio žmonių pigmėjų gyvenvietę. Man labai įsiminė pasakojimas, kaip Liolikas su Boliku padovanojo pigmėjų vadui spurgą, įvyniotą į servetėlę. Pigmėjus išvyniojo spurgą, servetėlę suvalgė, o spurgą pasiliko vėliau suvalgyti. Mūsų mažas žmogutis elgiasi lygiai taip pat, o servetėlės - pats skaniausias dalykas.

Dar būtinai turiu papasakoti, kaip Doviukas man kelis kartus pasakė, kad turi prikrovęs į sauskelnes. Prieš miegelį Doviukui visada pakeičiu pampersą, nesvarbu ar dieną, ar vakare einam miegoti. Kelis kartus nutiko taip, kad Doviukas pradeda zyzti, aš duodu košę - jis valgo, bet zyzia, duodu gerti - jis geria, bet zyzia. Ir tada vaikiukas pradeda trinti kumšukais akis. Na va, tuomet sakau aš, vaikas miegelio nori, o aš nesuprantu. Ir mudu einam keisti sauskelnes. Paguldau Doviuką, o jis visas nušvinta, atidarau sauskelnes ir ten prikrauta. Va taip mažas mažas žmogeliukas sugeba susieti vieną veiksmą su kitu ir parodyti, kas iš tiesų jam nutiko:)