Bučinių paslaptis
Vieną dieną tėvelis paėmė Dovytį ant rankų ir paprašė bučinuko. Dovis plačiai išsižiojo ir priglaudė lūpas prie tėtės. Ir tada dar kartą, ir dar, ir dar.... Gal kokius dešimt kartų. Aš juokavau, kad visiems metams dabar užteks. Kitą dieną draugės gimtadienyje tėtis sako: "žiūrėk, Dovis mane vėl bučiuoja ir aš žinau bučinių paslaptį. Vakar aš buvau suvalgęs chalvos, o ką tik valgiau sausainius. Doviui saldūs mano bučiniai."
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą