Labas, aš Emiliukas.

Ispanija, saulė, šiluma, vanduo, smėlis

Šiais metais atostogavome Ispanijoje. Kelionė buvo tokia puiki, kad praleidus šioje šalyje vienuolika dienų nesinorėjo grįžti namo. Viskas buvo taip gerai dėl to, kad oras buvo puikus, kompanija šauni, gyvenome puikiausioje vietoje ir valgėme skaniausią maistą:)

Vaikams tai buvo vienos geriausių atostogų. Kartu keliavo draugai su dešimties metų berniuku ir aštuntą gimtadienį Ispanijoje atšventusia mergaite. Atskridome į Barseloną. Doviukui tai buvo pirmoji kelionė lėktuvu, kurią ramiai visą pramiegojo. Emilis vis dar prisimena, kaip pustrečių metukų skrydžio į Londoną metu nuėjus į tualetą lėktuvas susipurtė ir nebuvo labai jauku. Todėl ir šį kartą kiek nerimavo. Bet viskas buvo gerai, kelionė pramiegota! Barselonoje aplankėme turbūt visas gražiausias ir žymiausias vietas. Jei dabar linguojate galvą ir sakote - na kaip su vaikais visą dieną po miestą trankytis, pasakysiu, kad vaikai buvo idealūs. Pirmiausiai, prie beveik kiekvieno idomesnio objekto radome vaikų žaidimų aikšteles. 

Taigi apžiūrime kažką gražaus, vaikai pažaidžia aikštelėje ir toliau. Antra, važinėjome po miestą turistiniu autobusu, kuriame su ausinytėmis galima buvo klausytis pasakojimų apie miestą. Vaikai jų klausėsi ir japoniškai, ir kitomis juokingai skambančiomis kalbomis, taigi laikas neprailgo. Trečia, buvome su panašaus amžiaus draugais, taigi pramogų visada galima prisigalvoti. O kur dar šiaip linksmybės - kėlimasis su funikulieriumi, ledai, Matui idomiausias Picaso muziejus. 

Po poros dienų pažintinių kelionių Barselonoje, abi šeimos patraukėme link mielo žvejų miestelio, šalia kurio laukė mūsų "namai". Pakeliui aplankėme Montserrat vienuolyną, įsikūrusį aukštai kalnuose. 
Na o mūsų vila, kurioje gyvenome visas likusias dienas, išpildė visus lūkesčius - visiškai privati, puikiai sutvarkyta, su baseinu kieme - vienas didžiausių džiaugsmų vaikams. Be to kasdien maudynės jūroje, kuri buvo tokia šilta, kad net aš maudžiausi (esu didelė šaltyšė:). Dovio rojus buvo pajūryje, kur tieeek daug smėlio. Ir net jūra patiko, atsisėdo ant kranto, o pilvuką vis atplaukianti banga pakutena. 

Vieną dieną praleidome Valencijoje. Sužavėjo didžiulis parkas, juosiantis miesto centrą tarsi upės vaga. Ir fontanas, ir apelsinmedžiai, vaikų žaidimo aikštelės, futbolo aikštės. Miesto centras mielas ir jaukus. 

Dar vieną dieną išsiruošėme į dviračių žygį. Susiradome žemėlapiuose maršrutą, kuriuo važiuosime ir patraukėme į kaimelį, kuriame turėjome išsinuomoti dviračius. Po ilgo važiavimo pro ryžių laukus, privažiavome kaip juokavome pasaulio kraštą. Pravažiavus mažą miestelį, kuris siestos metu atrodė negyvenamas, suradome dviračių nuomos punktą. Mūsų laukė dviračiai, kokiais senai neteko važinėti. Kaip čia nupasakojus... Na su krentančiomis sedynėmis, surūdiję, kažkada buvę su bėgiais, bet dabar tiesiog nukirptais troseliais. Išsiruošėme numatytu maršrutu, bet kelionę teko sutrumpinti ne tik dėl klaidingos informacijos žemėlapiuose apie kelius, bet ir dėl didžiulio karščio. Tuomet supratau, kad važiuoti dviračiais Danijoje per lietų žymiai smagiau nei Ispanijoje per karščius:) Tačiau nuotaika vis tiek buvo puiki, o ją dar pagerino skaniausia kada ragauta paella su jūros gėrybėmis. Ją sukirtome vietiniame restoranėlyje. Paragavome ir krabo mėsos, ir sraigių, ir kitų gyvių, kurių nepažįstu:)

Bet daugiausiai laiko tiesiog ilsėjomės, valgėm šviežią tuną, moliuskus, paella ir grįžome namo lengvai įrudę švytinčiais veidais:)