Emilis - lenktyninkas

Negaliu atsistebėti savo mažiuku, koks jis "bezdžioniukas" ir viską pamėgdžioja.

Nepatikėsite kaip Emiliukas žaidžia su mašinytėmis. Susirenka savo mažytes "rrrrr" ir sudeda jas tvarkingai vieną paskui kitą, lygiai taip pat, kaip per varžybas sustatomi mūsų radijo bangomis valdomi automodeliai. Po to žaidimas baigiasi, nes mašinytės (kaip ir per varžybas) turėtų pačios nuvažiuoti:) Po tokio susidomėjimo modeliukais, tėtis negalėjo mažiukui nenupirkti radijo bangomis valdomos žaislinės mašinytės. Ją Emiliukas pasiima už galinio "spoilerio" (kaip ir per varžybas), nusineša, kur daugiau erdvės, pastato tiesiai ir dar pataiso (kaip ir per varžybas) ir spaudžia valdymo pultelį. Tiesa, kol kas pavyksta mašinytę pajudinti tik atgal - nedidukas nukrypimas nuo varžybų (tiesiog atbulinis mygtukas patogesnis:)

Karštoji Kroatija

Šią vasarą Emiliukas daug keliavo. Aplankė aštuonias Europos šalis (tiesa, kai kurias miegodamas). Labai paaugo ir paprotingėjo.

Išsiruošėme į kelionę po Europą, su galiniu tikslu - Kroatija. Važiavome mašina, visa šeimyna su "aukle" (Emilio ir Mato pusesere Vika). Kelionėje mažylis buvo neįtikėtinai geras. Žaidė, valgė, gėrė ir miegojo:) Tiesa, pirmas dvi dienas valgė tik sausainius, tai buvau truputi iššigandusi, bet po to pradėjo valgyti viską. Mėgo žaisti smėlyje ir maudytis jūroje. Miegojo geriau nei namie, o geriausiai palapinėje. O važiuojant mašinoje, kai būdavo labai neramu, įjungdavome muzikos pamokų "kompaktą", ir Emiliukas užmigdavo. Viename Kroatijos kempinge susirado savo pirmąją meilę - mergaitę šviesiais garbanotais plaukais, vardu Paulina. Neišsiaiškinome kokios tautybės Paulina buvo, bet buvo tokia graži ir svarbi, kad kelias per kempingą iki dušų buvo pilnas meilių žvilgsnių, pasikalbėjimų savomis kalbomis, bei palaukimų vienas kito...

Virė virė košę

Mano vargelis, kai viena ranka gaminu maistą, nes kita reikia prilaikyti ant klubo sėdintį Emilį (jam gi reikia viską matyti) jau duoda vaisių.

Išgirdau, kad virtuvėje vyksta kažkas neįprasto. Atėjusi pamačiau, kaip mūsų mažylis pasiėmė lazanijos lakštinius, laužia juos per pusę ir deda į stiklinį indą. Lygiai taip pat prieš kelias dienas dariau aš. Šis patiekalas Emiliui labai patiko:)

Mažasis technikas

Kad suaugę turi skirtingus pomėgius ir charakterio savybes mums atrodo normalu. O kai pastebime tokius skirtumus vaikuose, labai stebimės. Mums dažnai atrodo, kad jei jau "nulipdėme" vaiko galvytę, rankytes, kojytes ir pilvuką, tai ir būdą galime sukonstruoti. Manau galime ir turime įskiepyti vaikams teisingas vertybes, elgesio normas ir požiūrį. O jau tai, ar dailininkas, ar matematikas bus užaugęs mūsų mažylis, turėtų nuspręsti jis pats.

Emiliukui labai įdomūs visi su technika susiiję dalykai. Kai tėtis atidaro kompiuterio dėžę, Emilis stovi atkišęs į priekį savo galvytę, kad tik kuo daugiau matytų (tiesa, dėl tokio pomėgio ištempti į priekį galvytę kaip žąsiukui, tėtis jį praminė Gūsiumi). O kai tėvelis remontuoja savo mašinytes, Emilis prisistato ir bando "padėti".

Pamiršti dalykai

Žiūriu į vyresnį savo sūnų ir sunku suvokti, kad jis jau toks didelis. Kad jau skaito, rašo ir filosofuoja. Kad visus rūbus išaugo per porą mėnesių. Pažiūriu į mažus jo batukus ir sunku patikėti, kad jis buvo toks mažiukas. O pažiūrėjus į mėnesio lialiukus atrodo, kad nė vienas mano vaikas toks mažas nebuvo:) Viskas taip greitai pasimiršta, nes dabar atrodo, kad visada taip ir buvo.

Pamiršau parašyti ir apie kai kuriuos Emilio pasiekimus, nes jie jau atrodo tokie natūralūs. Dar prieš pirmąjį gimtadienį Emiliukas pradėjo sakyti raidę "rrrrrr". Iš pradžių šiaip sau, o po to važinėdamas su mažyte mašinyte. Išmoko užlipti ant sofos, kėdės. Jau išsirinko pirmąjį savo žaislą. Kai ėjome pro žaislų parduotuvę, įbėgo į vidų ir pasiėmė stumiamą už lazdelės zuikį (mums su vyru tas zuikis atrodo truputį išprotėjęs, tokiomis didelėmis akimis, bet tokį pat zuikį kažkada mylėjo ir Matas). Padėjau zuikį į vietą prie mums labiau patrauklių stumiamų ančiukų ir ėjome tolyn. Bet Emilis vis grįždavo prie zuikio ir pasiėmęs stumdydavo. Negalėjau nenupirkti vaikui pirmojo išsirinkto žaislo:)

Emiliukas auga

Vasara labai geras metas, daug laiko praleidžiame lauke, savaitgaliais vis kur nors keliaujame. Tik va bėda, visai nelieka laiko pasėdėti prie kompiuterio:)

Emilis jau labai paaugo. Pradėjo vaikščioti metų ir vieno mėnesio. Dabar jau bando bėgioti, kai sakai "sugausiu". Jau buvo pirmą kartą kirpykloje ir šiek tiek patrumpino savo plaukučius, kurie jau vėl beveik ataugo. Mokosi pats valgyti, ir vaizdas po pietų būna labai "košėtas":) Pradėjo kalbėti ir kalba labai daug, ne tiek daug kaip brolis, bet bando neatsilikti. Tiesa mums suprantamų žodžių ne tiek ir daug. Matą vadina Natia, niam niam reiškia gerti ir valgyti, sako tete, o kartais tetis, sako ačiū, t.y. ate, ir pradėjo sakyti mama, bet labai neseniai ir labai ne pagal paskirtį:) Be to duoda bučkius, kai tėtis grįžęs iš darbo paprašo, o aš prašau visą dieną ir negaunu:( Turi keturiolika dantų ir mėgsta kandžioti kitų nuogas kojas ir rankas. Turim namie šuniuką:) Ir šiaip jau darosi visas žmogiukas, toks linksmas, mielas ir švelnus.

Emilio "zbitkai"

Turbūt visi žinome, ką reiškia kai namie pasidaro visiškai tylu ir negirdėti net kuriame kambaryje yra mažylis. Vadinasi jis labai užsiėmęs ir žinoma ne kambarių tvarkymu ar knygelių vartymu...

Emilis jau iškrėte keletą išdaigų. Vieną vakarą su tėčiu labai buvome užsiėmę naujų batų apžiūra. Sėdėjome kambaryje ir aptarinėjome pirkinį. Tuo tarpu Emilis tyliai laiką leido virtuvėje. Kai po keletos minučių ir mes atėjome į virtuvę, pamatėme Emilį, sėdintį baloje aliejaus ir bandantį uždaryti jau tuščią aliejaus butelį. Radome ir aliejinus pėdsakus iki kambario ir atgal. Kitą kartą, kai aš buvau labai užsiėmusi prie kompiuterio ir po keletos minučių atėjau į virtuvę ieškoti nurimusio vaiko, radau jį rūšiuojant druską ir grikius:)

Trys pirmieji gimtadieniai

Apie pirmąjį iš jų jau pasakojau kiek anksčiau. Buvo dar du: su seneliais ir draugais.

Kai pradėjo rinktis mūsų draugai ir duoti Emiliui dovanas, vaikinukas nelabai ką suprato. Be to jau norėjo miegelio. Pradėjus rinktis ir mažiesiems Emilio draugams iš karto pasidarė linksmiau. Kai didesnių vaikų pagalba buvo užpūsta žvakutė, visi pradėjo ploti, o Emilis laimingas žiūrėjo į juos. O kai leidome pačiam valgyti tortą maža šakute, Emiliui buvo smagiausia šventės dalis.

Pradedame švęsti gimtadienį

Pirmasis vaiko gimtadienis tėvams prilygsta pirmojo dantuko išdygimui, pirmiesiems žingsniams ar žodžiams. Tai teikia labai daug džiaugsmo. Tėvams, broliams, sesėms, seneliams... O mažasis lialia ir torto nevalgo, ir žvakutes sunku užpūsti. Ir šiaip neaišku, ko jie čia visi džiūgauja ir žaislus kiša:)

Kadangi dauguma vaikų, lankančių muzikos pamokėles, gimę kovą, gimtadienio tema buvo apdainuota susirinkus su visomis šeimynomis. Tai buvo pirmasis Emilio pirmojo gimtadienio šventimas:) Reikės suskaičiuoti kiek jų bus iš viso:)

Kirpčiukai 2

Plaukai arba auga, arba auga labai greitai. Šį kartą nuo paskutinio kirpčiukų kirpimo praėjo tik trys savaitės...

Kirpimo procesas buvo labai sudėtingas. Tėtis laikė Emilį, jo rankas ir galvą (kiek tai įmanoma), o aš iškėlusi plaukus į viršų kirpau. Kirpau taip trumpai, kaip tik sugebėjau. Tikiuosi dabar nereikės kartoti šios nemalonios procedūros iki gimtadienio. Tiesa, nukirpus plaukus ant kaktos mūsų laukė siurprizėlis - didelis ir mėlynai žalias "guzas":)

Kelionė į Londoną

Šiais metais nusprendėme Kalėdas ir Naujųjų sutikimą praleisti Londone, pas draugus. Vaikštinėjome po parkus, muziejus, stebėjome fejerverkus Naujųjų naktį. Manau, kad kelionės lavina vaikus. Gal jie nieko ir neatsimena, arba atsimena tik iš nuotraukų, tačiau aplinkos pokytis mano manymu juos tobulina. Su Matu iš kelionių anksčiau parsivešdavome ką nors naujo, pavyzdžiui puikiai tariamą "r" raidę, ištartą pamačius kupranugarius. Dabar atėjo eilė mažajam Emiliui.

Emilis pirmą kartą skrido lėktuvu. Ir jam nepatiko. Tiek kylant, tiek leidžiantis mažylis buvo labai nelaimingas. Tačiau Londone elgėsi labai gražiai. Visos kelionės metu sakiau, Emiliuk, arba išaugink dantį, arba pradėk sakyti "mama", "tete" ir pan. Bet nieko... Kai grįžome, pastebėjome koks Emilis pasikeitęs, koks jis suaugęs, kaip laisvai vaikšto įsikibęs. Pirmą dieną tėvelis grįžo iš darbo, o Emilis priebalses jam taria pirštukus į burną susikišęs. Tėtis sako, Emiliukai, reikia su liežuviu, o ne pirštų pagalba priebalses tarti. Kitą vakarą Emilis tėvelį pasitiko čiauškėdamas: tete, baba, diadia. Matai, sako tėtis, suprato:)

Kalėdos

Daugelis nemėgsta Kalėdinių papuošimų ar akcijų parduotuvėse porą mėnesių prieš šią šventę. Sako per anksti. O man visai patinka. Tas niurus oras, ypač šiemetinė žiema, trumpėjančios dienos, truputi nušvinta sužibėjus vitrinoms.

Tai pirmosios Emilio Kalėdos. Brolis vadovavo visam eglės puošimui namie. Bet didelio įspūdžio Emiliui nei eglė, nei Kalėdinės dovanos nepadarė. Gal dėl to, kad šiuo metu Emilis aktyviame judėjime ir tiek daug reikia nueiti, ir tiek daug ką pamatyti, kad nėra laiko sustoti vienoje vietoje ir žiūrėti į eglę ar dovanas po ja:)

Muzika

Kai Emilis buvo pilve, aš klausydavausi A.Mamontovo dainų. Buvau nuvedusi Emilį, kai laukiausi aštuntą mėnesį, į jo koncertą. Mums abiems patiko:)

Nuo penkių mėnesių Emilis lanko muzikos pamokas. Pradžioje buvo sunku, nes reikėdavo apžiūrinėti kitus vaikus ir daiktus, o muzikavimas likdavo fone. Tačiau mano vaikas užaugo ir negaliu atsistebėti kaip jau keletą mėnesių jis daro muzikinius pratimukus, leidžia jam padėti pajausti ritmą, reaguoja į mokytojos pamokymus. Labai smagu.