Emilio Šv. Kalėdos

Geri vaikai per Šv. Kalėdas gauna tas dovanas, kurių paprašo laiškuose Kalėdų senelio. Geros mamytės gauna netikėtai mielas dovanas, o geri tėveliai paprastai praktiškas dovanas:) Dar visi be išimties gauna labai daug saldainių. O visi namai kvepia eglėmis ir mandarinais. Ir visi žmonės šypsosi ir lanko savo artimuosius ir draugus. Raskite jūs dar bent vieną tokį mielą ir šiltą laiką metuose...

Emilis šiemet šventė pirmąsias Kalėdas darželyje. Mano Emiliukas toks tylutis visada buvo, nedrąsus. Bet šventėje mane taip nustebino, kad likau sužavėta savo vaikučiu. Pirmiausiai, kai reikėjo vaikams išsirikiuoti į eilę, tik keli vaikučiai atsiplėšė nuo mamyčių ir tvarkingai stovėjo eilėje. Tarp jų buvo ir mano mažylis. Po to visų dainelių ir žaidimėlių metu rodė visus reikiamus judesius. O kai keletas vaikučių pradėjo sakyti eilėraštukus, buvau labai nustebusi, kad ir mano Emilis siekia mikrofono ir sakys eilėraštį. Ir pasakė, labai gražiai rodydamas nosyte sake "laudonuoja", o auklėtojai tyliai šnibždant Emiliukui į ausį eilėraščio žodžius, per mikrofoną girdėjosi tokie mieli mano žmogiuko garseliai, o tiksliau žodžių galūnės "iaai", "uiii" ir pan. Kaip cypsiuko paukščiuko. Visiems buvo labai smagu:)

Pasiruošimas Kalėdoms

Jau trečiąsias Šv. Kalėdas švęsime keturiese, kartu su mūsų Emiliuku. Šiemet kalėdinės eglutės papuošime vadovavo jau dviese - mažieji broliai. Abu vaikučiai galvojo kur kabinti pernai mūsų pačių pasigamintus žaisliukus. Mūsų eglutė labai šilta ir jauki, mūsų eglutė visa mūsų:)

Kai pirmą kartą Emilis pamatė parduotuvėje papuoštą eglutę, akytės tik sužibėjo ir pasakė "buziu" ("gražu"). Ir po to kiek tik matė mieste eglučių nuolat kartodavo kaip jam gražu. Kai pasakiau, kad važiuosime pirkti eglutės, džiaugsmui nebuvo ribų. Tai jau trečios Emiliuko Kalėdos, bet pirmosios, kai vaikutis taip jomis džiaugiasi:)

Pagaliau turime čiauškutį

Emiliukas pramušo ledus ir prakalbo. Taip ir laukiu pirmų dainelių ir eilėraštukų. Sakinius mūsų vaikutis jau dėlioja:)

Emilis kartoja viską, ką tik išgirsta; kai brolis ką nors žaidžia kalbėdamas, girdžiu Emiliuko balso aidą, bandantį pakartoti žodžius. Keletas emiliuko žodžių: boliutis – obuoliukas, banelialia – balerina, Milytis – Emilis, Mitia – Vika, masite – močiutė, buziu – gražu. Labai aiškiai taria Matas, o dar aiškiau Matas niu niu niu:) Emiliukas kol kas nemoka raidyčių „k“ ir „g“. Todėl visi mažybiniai žodeliai baigiasi galūne „tis“.

Miegantis Emiliukas

Nuo rudens Emilis pradėjo eiti į darželį, o Matukas į pimąją klasę. Didžiuojuosi savo vaikais. Nei su Matuko, nei su Emiliuko pradžia darželyje nebuvo jokių ašaryčių ar liūdesių. Ir dabar Emilis nesiskundžia darželiu. Visada pasiimu linksmą berniuką.

Vienintelė darželinė Emiliuko problema – ankstyvas kėlimasis. Kol išjudinu savo mažiuką iš lovytės, kol aprengiu, jis tik pūpso ir kartais cypteli kokį žodelį. Kai prašau, kad palauktų kol aš apsirengsiu, atsisėda ant žemės ir snaudžia. Dažnai užmiega pakeliui į darželį, tuomet nunešu jį į grupę, nurengiu ir pastatau grupėje. Nežinau kiek laiko dar trunka kol mano Emiliukas pabunda. 

Mimis ir Minė

Visą pavasarį ir vasarą Emiliukas leido laiką merginos kompanijoje. Buvo tikras ūkininkas ir lauko gyventojas. Emiliuką prižiūrėjo Emilijos mama.

Emilis labai mėgo važiuoti pas Emiliją ir ramiausiai pasilikdavo ten visai dienai. Kartais net nenorėdavo vakare važiuoti namo, nes vis atsirasdavo kokių nors nebaigtų darbų. Emilis daug laiko praleisdavo lauke, o karštomis vasaros dienomis mirkdavo baseinėlyje su visa kompanija vaikų iš kaimyninių sodo namų. Emilija praminė Emilį Mimiu, o save vadino Mine. Taigi taip linksmai vasarojo mano Mimis su drauge Mine.

Brolių džiaugsmai ir vargai

Spėkite, ką veikia šiuo metu mano vaikai, kol aš rašau dienoraštį. Matas bėgioja po kambarius, nešiojasi su savimi pliušinį žaislą, o Emilis laksto iš paskos ir šaukia, kad nori to pačio žaislo. Po to Emilis pagauna Matą, įsitveria į jį ir bando atimti žaislą. Matas žaislą kelia aukštyn, o Emilis šokinėja, kad pasiektų. Ir taip galėtų tęstis ilgai ilgai. Namai pilni judesio ir triukšmo. Bet man patinka, kad mūsų namai gyvi.

Matas labai myli Emilį, jį labai saugo ir moko įvairių teisingų dalykų: kaip reikia pereiti gatvę, kaip reikia naudotis žaislais ar pastatyti iš LEGO mašiną, kaip teisingai užsidėti batukus ir užsirišti raištelius, kaip valytis dantukus. Emiliukas Matuką apsikabina, pabučiuoja ir pamyluoja. Esu tikra, kad broliai vienas kitą myli taip labai, kaip mes su tėveliu mylime juos:)

Ooo BABY

Kai mažiukui vaikučiui ateina laikas prašnekti, tėveliams didžiausias džiaugsmas ir smagumas. Taip linksma ir miela išgirsti vaikiškai tariamus žodelius.

Emilis per daug nesibarsto žodžiais. Parodo, ko nori. Arba reikalauja, kad aš atspėčiau, ko jam reikia. Sako "čia" ir rodo kuria nors kryptimi, kurioje galybė įvairių daiktų. Tuomet aš jam vardinu daiktus, o jis sako "ne" kol aš atspėjo jo pasirinktą daiktą. Tačiau prieš kelias dienas mūsų mažius iš ties pradžiugino ir prajuokino visą šeimą. Nešiausi jį rankosi ir išgirdau iš Emilio lūpyčių kažką panašaus į "ooo bai". Tuomet sakau, Emiliukai, pasakyk "oo baby". Ir jis smagiai atkartojo "ooo baby". Visą tą dieną prašėme jo pakartoti šią frazę. Ir Emiliukas kantriai kartojo. Jautėmės kaip su žaisliuku, kurį paspaudus pasigirsta ta pati frazė:)

Dviračiai

Pamėgome naują laisvalaikio praleidimo pramogą - važinėjimą dviračiais. Matas jau išmoko puikiai važiuoti, mėgsta savo keliones paįvairinti dainomis ir šūksniais.

Emilio pramoga - kelionės dviračio kėdutėje. Tai jo atskiras namukas ant ratų. Jame galima valgyti, miegoti, šokinėti (tiesa tada visas dviratis linguoja į visas puses). Smagu pamojuoti pro šalį važiuojančiam broliui ar nusiskinti kokio medžio šakelę:)

Geriausias draugas

Prisimenu vaikystėje turėjau tokį geltoną pliušinį zuikį. Jį man padovanojo geriausia draugė. Jis buvo mano mylimiausias žaislas.

Emilis turi geriausią draugę. Jos vardas meška. Kartais dar vadinama "pupa", nes prieš miegą ją apsikabinęs dainuoja "aa pupa". Šita meška priklausė Matui. Kalėdų rytą, atostogaujant Tunise, mūsų Matas rado pliušinę meškutę ant savo kėdutės restorane. Buvo labai miela ir smagu. Matas mylėjo mešką, bet Emilis su ja tiesiog nesiskiria. Užmigti reikia būtinai su meška, kai užsigauna pirma susiranda meškutę, o tik paskui mamą, kai einame į lauką reikia pasiimti ir draugę. Meška keliauja su mumis, atostogauja, eina valgyti ir žaisti. Čia tai tikra draugystė.

Perėjimas į kitą lygį

Mes juokaujame, kad Emilis vis pereina į aukštesnį lygį, t.y. pasiekia jau ne antrą, o trečią lentyną, arba atsinešęs kėdę jau gali pasiekti ir ketvirtą lentyną. Taigi lygis jau ketvirtas.


Savo bendravimu ir socialiniu lygiu Emilis taip pat tobulėja. Jau po truputį bando kalbėti. Naujas žodis yra "fuiii". Pirmą kartą buvo ištartas paragavus aštraus riešuto. Be to Emilis jau mokosi anglų kalbos. Kai atvežame Matuką į anglų kalbos pamokėles, įėjus visi sveikinasi "hello". Vieną dieną Emilis įeina į mokyklėlę ir tokiu pat tonu sako "eeeooo":) Dabar bandome padirbėti prie "bye bye". O dar Emilis turi tokį juokingą garsą, maždaug "kszzžž", kuris paprastai reiškia "gerti".

Emiliuko žiema 2

Labai jau pavasariška ta žiema šiemet gaunasi. Va jau ir vasaris įsibegėjo, o lauke vis lyja ir visaip kitaip nuotaiką gadina:( Kai taip nei šiaip nei taip, tai va taip ir gaunasi:) Mes vis dar kapstomės virusuose, tai vienuose, tai kituose. Pasidarytų normali žiema greičiau ir virusai išsilakstytų.

Ištaikę vieną iš tų retų dienų, kai lauke buvo sniego, ir tiesą sakant laaaabai šalta (gal koks -15 laipsnių) su draugais patraukėm čiuožinėti rogutėmis. Veidus ištepėm storais sluoksniais riebiausio kremo, vaikus aprengėm kaip kosmonautus ir pirmyn - žemyn. Rezultatas: rogutės lūžo, nes čiuožinėjama buvo ir po vieną mažą, ir du mažus, ar po vieną mažą kitą didelį, arba po vieną didelį, bet labai greitai ir nuo stataus kalno:) Emilio tos dienos žodis buvo "dar".

Emiliuko žiema

Kaip gerai, kad pagaliau pasnigo. Žiema kaip visada neskuba ateiti. Bet kai ateina, tai driogsteli visu sunkumu, tiek šalčio, tiek ligų prasme. Lauke vis šalčiau ir šalčiau, o ligos aplinkui įsisiautėjo. Matukas vis neįveikia kosulio, o Emilis kol kas laikosi sveikai.

Paskutinę praėjusių metų dieną sugalvojome išvažiuoti pasivažinėti rogutėmis. Susodinome vaikus ir tėtis įvairiais greičiai ir judėsiais juos linksmino. Grižtant namo pamačiau ir pirmą Emilio žieminį "zbitką": saujomis kabino sniegą ir kišo į burnytę.