Paršelio namai

Šiandien Emiliukas buvo pirmą kartą 3D filme. Žiūrėjo "Vežliuko Semio nuotykius". Sakė buvo baisu, kai paukščiai pro galvą skrido ir plaukė ryklys, bet šiaip "mama, viskas buvo gerai, aš su vėžliukais buvau".

Gerai prisimenu Mato pirmąjį filmą kino teatre. Tuomet ėjome į filmą "Paršelio namai" (kažkaip panašiai vadinosi filmukas). Čia to paršelio, kuris Pūkuotuko draugas. Eidami į filmą su tėčiu kalbėjome, kad eisime į "Paršelio namus". Kai atėjome į kino teatrą, Matas pasakė: "Tai va, kokie tie Paršelio namai".

Matas samprotauja apie moteris

Didelis tas mano vaikas. Papasakosiu porą paskutinių mūsų pokalbių apie grožį ir moterišką išvaizdą.

Kartą žaidėme su draugais boulinge. Matui nesisekė. Nesisekė ir man. Susėdome pakalbėti, kaip linksmiau laiką leisti, kai nesiseka. Sakau, "matai, man nesiseka, o aš nesisieloju. Einu ir su draugais bendrauju, stengiuosi ir žaisti geriau, bet jei jau nesigauna, nenusimenu". Matas sako, "mes lyg ir lenktyniaujame su draugais, o aš paskutinis. O tu mama jautresnė, kai leliuką mažą augini, nesusikaupi." 

- Bet va, Rasa taip pat vaikiuką augina, o ji beveik dvigubai geriau už mane žaidžia, - sakau aš.

- Žinai, mama, tu tik neįsižeisk, bet Rasa ir plonesnė už tave...

O kitas pokalbis buvo apie grožį. Kažkaip įsikalbėjom ir paklausiau Mato, ar žmona turi būti graži. Jis atsakė, kad turi būti graži.

- O aš graži, Matai? - paklausiau.

- Graži, bent jau iš vidaus tikrai graži.

Pirmasis Dovio pokalbis
Šiandien įvyko pirmasis Dovyčio dialogas su tėčiu. Doviukas gulėjo ant lavinamojo kilimėlio ir tyrinėjo žaisliukus. Pro šalį ėjęs tėtis sustojo pašnekinti vaikiuko:
-Kū kū, - tėvelis pakalbino Doviuką.
-Kū kū,  - atsakė Dovytis.

Trys broliukai

Mes mėgstame cituoti vieno iš trijų burundukų žodžius filme "Alvinas ir burundukai". Šiek tiek perfrazavę sakome: "Kaip negali būti du muškietininkai, arba du paršeliai taip pat negali būti, taip ir broliai turi būti trys:)"

Čia mano kiemas...
Kai paklausiau Evaldo, kaip pažymėti dienoraštyje "postus" su savo mintimis, jis atsakė: "Pavadink tai sapalionėmis". Taigi šįkart sapaliosiu apie mūsų rajoną, Šventosios žemės pavadinimu.

Šiandien vėl per lietų žingsniavau mūsų rajonu, migdžiau Dovytį ir kaip kas dieną žavėjausi vieta, kur gyvenu:) Šiandien stebėjau detales. Taigi statistika: sutikti žmonės - 8 vnt., pamatytos numestos šiukšlės - 6 vnt., pravažiavusios mašinos - 4 vnt. Mūsų rajone (kaip turbūt ir bet kuriame kitame didmiesčio miegamąjame rajone) dieną gyvybę "laiko" mamos su vežimėliais ir benamiai. Pastarieji man visada atrodo draugiški. Tačiau šiek tiek jiems pakenkiau. Vasarą prie mūsų namo specialioje šiukšlių konteinerių patalpoje buvo paliktas didelis lovos čiužinys, kitame "namelyje - minkšti foteliukai. Štai ten vasarą ir vykdavo pas mus baliai - su dainomis ir tostais. Lyg ir nieko blogo, bet kai anksti ryte nešdavome išmesti šiukšles, reikėdavo vos ne perlipti miegančius baliauninkus. O grįžus vėliau namo, pasitikdavo susiraukę nuo mašinų šviesų veidai. Taigi parašiau prašymą namą prižiūrinčiai įmonei, kad šiukšles išvežtų. Baliai baigėsi... Tiesa mūsų kaimynui teko ir apsikolioti su benamiais, ir negražiais gestais pasikeisti. Bet su manimi jokių incidentų nebuvo, matyt aš netikslinė jų grupė. Man jie pasisiūlo išmesti šiukšles į konteinerį (suprantu, kad ne padėti nori, o paprasčiau maišą iškarto iškraustyti, bet aš idealistė, įsivaizduoju, kad jie labai draugiški:)

Žolėje paliktų šiukšlių porą savininkų aš išteisinau. Tuščio vaistų lapelio turėtojui matyt labai skaudėjo ir jis jau nebegalvojo apie tai, kur atsidurs nebereikalinga šiukšlė. O "Belvita" pusrytainis gerai pakrovė jo savininką energija, kurios pliūpsnis nunešė žmogelį pamiršusį pakuotę žolėje. Kitų šiukšlių - saldainių popierėlių savininkų tėvams mintyse išrašiau po baudą ir tikrai nuoširdžiai besidžiaugdama, kad rajone tiek mažai išmėtytų atliekų, lėtai žingsniavau ramybės gatvėmis - taip man atrodo mūsų rajonas tarp 12:00 ir 14:00 :)