Labas, aš Emiliukas.

Šokantis gyvenimas

Kai susėdę prie Naujametinių sutiktuvių pusryčių stalo su draugais dalinomės labiausiai įsimintinais įvykiais 2011 metais, aš pasakiau, kad labiausiai įsiminė iš naujo atgimęs laimėtojo jausmas. O jausmas šis toks stiprus, kai mūsų Matas laimi šokių varžybas. Kaip kirba viduje skelbiant trečią vietą, antrą, kai suvoki, kad tavo vaikas šių vietų neužėmė, vadinasi jis PIRMAS! Tiesa, pamiršau paminėti, kad šį jausmą vėl iš naujo jaučiu valdydama radijo bangomis automodeliukus. Grįžau į šį sportą su dideliu džiaugsmu ir laimėtojo jausmu, na ne pirmos vietos, bet jau aplenkiu varžovus. Vis daugiau ir daugiau varžovų:)

Šiais metais prie Mato šokių grupės prisijungė ir Emiliukas. Kaip jis kas dieną tobulėja! Lapkritį dalyvavo savo pirmose šokių varžybose. Mums labai patiko, kaip jis stengėsi. Ir tik patirties stoka (aš taip manau:) pakišo koją pasiekti gerų rezultatų. Matas puikiai pasirodė - grįžo su trimis pirmos vietos ir vienu antros vietos medaliu!!! Bet labiausiai džiaugiuosi, kad jie turi mėgstamą užsiėmimą. Ir, kad mums labai patinka jų veikla, mėgstame stebėtojais dalyvauti varžybose. Ir ta valanda, kurią su Doviuku vaikštinėjame tamsiais koridoriais, laukdami šokių treniruotės pabaigos, atsiperka matant nuolat (valgant, skaitant, kalbant) šokantį Matą, arba noriai su džiaugsmu į kiekvieną treniruotę važiuojantį Emiliuką.