Protas ir patirtis

Dar vienas pokalbis su Matu, kad nepamirščiau.

Vakar Matas man pareiškė, kad jis neturi kur panaudoti savo patirties. Iš pradžių nesupratau apie ką kalba. Tuomet jis man sako: "Matai mama, aš esu labai protingas ir neturiu kur to proto panaudoti. Na kur galėčiau? Mokykloje? Ten aš viską moku, ten paprasta. Gal kai užaugsiu galėsiu savo protą panaudoti, o dabar sunku." Po to kalba pasisuko apie laimingus ir nelaimingus. Tada Matas pasakė man: "Aš nelaimingas. Ką aš daugiau turiu? Tik protą..." Laimei vėliau šiek tiek situaciją pagerinome išsiaiškinę, kad visai jis gražus ir sau patinka, išskyrus pajuodusius paakius, ir gal visai gerai, kad namus turi, ir mamą, ir tėtį. Na, kad brolį turi tai neaišku kaip čia su tuo gėriu, bet užskaitėm:)

Naktiniai pasivaikščiojimai

Emilis labai solidarus. Jei kas nors iš šeimos narių serga virusinėmis ligomis, jis taip pat prisijungia. Pernai pavasarį Emilis sirgo tris kartus kas savaitę, su kiekvienu iš mūsų. Šį rudenį istorija kartojasi. Jau persirgo pats, tuomet brolis, o dabar vėl Emiliukas.

Šiąnakt Emiliukas atbėgo pas mus į lovą. Pajutau, kad vaikučiui kyla temperatūra. Sudaviau vaistukų, bet kol krito temperatūra, Emilis vis kalbino mane: "Noriu gerti. Dabar noriu į tualetą. Dar truputį noriu gerti" ir t.t. Kai galiausiai pajutau, kad temperatūra nukritusi, pasiūliau Emiliukui miegoti. Jis pagulėjo ir sako "einu pas brolį į lovą" ir išbėgo. Po kelių minučių jis jau stovėjo prie mano lovos ir klausė "kur yra atatelė". Na užsimiegojus sunku buvo suprasti, ko nori vaikutis. Sakau pagalvėlės, o jis "ne", sakau nesuprantu, o jis rodo į antklodę ir sako "atatelė". Supratau:) Nuėjome i kitą kambarį, paėmėme antklodėlę, Emilis atsigulė į brolio lovą prie krašto ir sako "Aš čia pagulėsiu ir pasaugosiu brolį". Pasakiau, kad nereikia brolio saugoti, reikia miegoti. Tuomet Emilis paklausė, ar durys tikrai užrakintos, nuraminau jį ir nuėjau į savo lovą miegoti. Bet po kelių minučių vėl išgirdau mažų kojyčių šlepsenimą ir po akimirkos Emilis jau prie mano lovos: "Įjunk man šviesą". Sakau, mažuti, dabar naktis, jei tau neramu, lipk į mano lovą ir miegok. "Gerai, o tu Pupa turi?", paklausė. Atsakiau, kad turiu. Emilis pasiėmė meškutę, atsigulė lovoje tarp tėvelių ir saldžiai išmiegojo iki ryto.

Ruošiamės Kalėdoms

Šiemet sugalvojome atnaujinti prieš du metus pasigamintų žaisliukų kolekciją. Minkėm tešlą, kočiojom, spaudėm formeles ir kepėm. Ir galiausiai dažėm.

Šiemet mūsų eglė atsinaujins. Sugalvojom, kad jau esame paaugę, mokam gražiai piešti ir galim pasigaminti naujų žaisliukų eglei. Emilis noriai dalyvavo procese, tiek žaisliukų gamyboje, tiek puošime. Dažė ne tik žaislus, bet ir brolį, ir save:)

Emilis lenktynininkas

Jau nepamenu ar rašiau šia tema. Bet jei ir kartosiuosi, tai tik dėl to, kad Emilis perėjo į kitą etapą. Emiliui jau galiu patikėti savo numylėtą automodeliuką ir leisti pasivažinėti tikra trasa.

Šiandien vyko Lietuvos RC automodelių čempionato pirmas etapas. Prieš važiuojant į varžybas Emiliui sakau, paimk kokį nors žaisliuką. Jis paėmė Stitchą, nes Stitchas dar nė karto nematė Emilio važiuojant. Labai kantriai Emilis ir Stitchas laukė, kol baigsis varžybos ir tuomet atėjo jų eilė. Emilis atsisėdo ant pakylos modeliuotojams, šalia pasidėjo draugą ir įsijautęs valdė trasa mano automodelį. Taip gražu žiūrėti, kai toks mažutis pypliukas ne tik pataiko į trasą, bet ir dar vieną kitą kartą pataiko į teisingą trajektoriją. O jei automodelis iššoka į priešpriešinę juostą, suvokia, kad reikia kuo greičiau apsukti modelį ir važiuoti teisinga kryptimi. Tėtis vis sako, kad augins čempioną. Labai džiaugiuosi, kad ir Emilis labai nori važiuoti. Kai šiandien po kokių 20 Emiliuko apvažiuotų ratų pasakiau, kad dar vienas ratas ir važiuosim namo, Emiliukas tik patempė lūpą ir pasakė "DAR NE". Su automodeliais ir varžybų emocijomis Emilis susipažino dar būdamas pilvelyje - kai laukiausi ir nuo pat pirmųjų jo gyvenimo dienų dalyvavome beveik visose varžybose.

Kodėl Pupa neturi uodegos?

Emilio galvytėje daugybė klausimų. Vienas, kuris būna paklaustas kas vakarą yra "Ar eisiu rytoj į darželį?" Nes labai jau nesinori į tą darželį eiti...

Šiandien prieš miegelį skaitėme pasaką. Kas vakarą skaitome, kitaip ir nebeįsivaizduoju vakarų. Vartėme knygelę, kurios viename puslapyje buvo triuškiukai sode, kaime ar darže, o šalia puslapyje išvardintos daržoves, vaisiai. Emilis mėgsta viename puslapyje nupieštus daiktus ieškoti paveikslėlyje su triušiais. Taigi, vienoje pusėje buvo ant saulėgrąžos nutūpusi bitė. Emilis ieškojo atitikmens kitame puslapyje ir niekaip nerado. Tuomet paprašė manęs padėti. Sakau, gi va, bitės, nupieštos. O jis rodo į saulėgrąžą ir sako, o kur šitas blynas.

Kai perskaitėm knygutę, Emilis niekaip negalėjo užmigti, vartėsi, vartėsi ir sako, o kodėl Pupa neturi uodegos? Tuomet surinko visus pliušinius žaisliukus, sužiūrėjo, kurie su uodegomis ir nusprendė, kad Pupa panašiausia į bezdžionę ir turėtų turėti uodegą. Po to pasakė, kad reikia miegoti, man davė stirnytę, o pats apsikabino bezdžionę su Pupa ir užmigo. Turbūt išsiaiškino viską, kas rūpėjo:)

Rudenėlis

Emiliui jau trys su puse metų. Vaikutis labai daug kalba, bet nesako raidyčių "K" ir "G", vietoj jų taria "T" ir "D", arba bet kurią pasitaikiusią priebalsę, taigi ne visi jo kalbas supranta:) Pavyzdžiui "kumpranugaris" jis taria "pupanudalis".

Emilis labai nemėgsta eiti į darželį ir labai mėgsta lankytis svečiuose. Kiekvieną savaitę skaičiuojame dienas iki savaitgalio. Labiausiai Emiliukui nepatinka anksti keltis ir eiti pietų miegelio darželyje. Rytai būna labai sunkūs, bet vakare iš darželio pasiimu laimingą vaiką. Auklėtojos dėkoja už gerą ir aktyvų vaiką, o ir pats Emilis nesikuklina pasigirti, kaip jis vienas klauso auklėtojų:) Savaitgaliais iš pat ryto reikia sudaryti draugų lankymo grafiką. O jei liekame namuose, Emilis rengia mašinyčių lenktynes, kuriose dalyvaujame visa šeima, arba stato su broliu "bazę" is kėdžių ir antklodžių.

Dviračių žygis

Šiais metais sugalvojome praleisti atostogas važinėdami dviračiais gražiais takeliais Danijos pajūryje. Planas buvo nuvažiuoti 270 kilometrų per penkias dienas miegant kempinguose. Pavyko keliauti keturias dienas ir nuvažiuoti 200 km, nes penktąją dieną labai lijo, taigi teko prašyti Danijoje gyvenančių draugų parsivežti mus iš paskutinio kempingo mašina.

Visi klausinėjo kaip vaikams sekėsi tokioje kelionėje. Matas lengvai įveikė kelionę pats važiuodamas dviračiu, o Emilis buvo tikras šaunuolis ir kantriai sėdėjo dviračio kėdutėje bei grožėjosi pajūrio vaizdais. Kai išalkdavo, pavalgydavo kėdutėje ar pamiegodavo paremtas pagalve. O kai nuvažiuodavo į kempingą, lakstydavo ir žaisdavo visą vakarą. Po kelionės juokauju, kad jei vaikas jūsų prašo, kad jį nešiotumėte, pavežiokite visą dieną sėdintį ir vakare vaikas lakstys kaip užsuktas.

Dideli vaikai

Kartais atrodo, kad tas laikas bėgte prabėga. Bet iš kitos pusės galvoju, kad Matas gimė jau taip senai, ir atrodo, kad jis visada su mumis gyveno. Tą patį pradedu jausti ir dėl Emilio. Jie tubūt visada buvo su mumis, tik mes to nesupratom:)

Vasarą Emilis labai nenori eiti į darželį. Matą kartais paliekame namie arba vežame pas senelius, o Emiliui tenka keliauti į darželį. Kažkada ir Emilis pareiškė norą likti namie, bet mes paaiškinome, kad Matas didelis, gali pasirūpinti savimi, todėl ir lieka vienas namie. 

Šiandien Emilis sako:

_O mama Matas didelis?

_Taip, didelis, -atsakiau.

_O aš didelis?

_Taip, Emiliuk, ir tu didelis.

_Tada aš irgi galiu pasilikti namie su Matu!!!

Va čia jis mane ir pričiupo:) Tuomet pagalvojome, kad Emilis jau užaugo ir moka daryti išvadas. O tėtis prisiminė linksmą nutikimą, kai panašaus amžiaus Matuko jis paklausė, kiek bus trys plus keturi, Matas atšovė, kad septyni. Abu su tėčiu išsižiojome iš nuostabos, mūsų vaikas skaičiuoja!!! O po to tėtis sako, kiek bus trys plus du. Matas iš karto atsakė, jog bus keturi:) Tuomet supratome, kad Matas tiesiog sako skaičius, kuriuos žino ir septynis jis netyčia pataikė.

Zebriukas mūsų:)

Mažutį Emiliuką labai labai išgąsdino katytė. Nuo tada - jau dveji metai -  Emilis labai bijo bet kokių gyvūnėlių. Jei svečiuojantis pas draugus yra katytė, Emilis arba sėdi man ant kelių, arba tariamės, kad katytę kur nors laikinai uždarytų. Pas mano mamą kaime yra mažutis šuniukas, kuris gyvena namuose. Kol atostogavome kaime, vienas kito bijojo abu - ir Emiliukas, ir šuniukas.

Šį savaitgalį buvom Kauno zoologijos sode. Emiliui buvo taip smagu, kad jis visą zoologijos sodą apkeliavo savo kojytėmis. Prieš įeinant į sodą dar pasitikslino, ar prie jo gyvūnėliai neprieis, ir drąsiai bėgiojo nuo vieno narvo prie kito. Labiausiai norėjo pamatyti žirafą, bet didelio įspūdžio žirafos nepadarė. Už tai labai džiaugėsi zebriukais, bezdžionėlėmis, liūtais, tigrais. Gal po truputį įveiks mūsų vaikutis gyvūnėlių baimę.

Mamyte, mamyte, aš tave myliu...

Kai vaikas lanko darželį, keletas švenčių metuose garantuotos. Paprastai tose šventėse mamytės vis pasitrina akis, kad džiaugsmo ašaros nepradėtų tekėti upeliais, vaikai sako pačius gražiausius eilėraščius, dainuoja gražiausias dainas, tėveliai fotografuoja ir filmuoja. 

Šiandien buvau mamyčių šventėje Emilio darželyje. Puikiausias jausmas. O vaikučiai taip pasikeitę po kalėdinės šventės: visi gražiai stovėjo išsirikiavę, ne tik kad neverkė ir nebėgo prie mamyčių, bet ir šypsojosi, o po to įsilinksmino ir pradėto dūkti. Traukė dainas visa gerkle, o kai dainavo "mamyte, mamyte aš myliu tave", visų mamyčių akyse sublizgo ašaros. Visada labai jaudinuosi prieš tokias šventes, ar vaikas norės dainuoti su kitais, ar šoks, ar neverks. Ši šventė buvo labai graži ir labai linksma, nes Emilis ne tik dainavo, šoko, bet ir mane linksmino:)

Teliapėlis ir Lestiapalėlis

Mūsų Emilis kalba kaip paukščiukas. Kai buvo mažytis, tai išleidžiami garseliai buvo visiškai panašūs į paukščiuko cypsėjimą, dabar jau "gieda" ištisas giesmes.

Kai maudėsi vonioje ir žaidė su laistytuvu, Emilis man pasakė "Teliapėliui duosiu lestiapalėlį". Aš aišku supratau, kad jis duos Kristupėliui laistytuvėlį. 

Beveik visada suprantu, ką jis sako, o jei nesuprantu, jis man paaiškina: 

_ Mama, nupilksi valiatuta?

_ O kas tai yra "valiatutas"?, klausiu aš.

_ Leikia minti".

_ Aa, tai dviratuką? Bet tu turi vieną dviratuką.

_ Tik diu nupilksi il viskas, delai? palduotuvej, plie namu.

Kaip mes valome dantukus

Kiekvienas vakaras šeimoje turinčioje vaikų turbūt atrodo labai panašiai. Kai tik pasakai vaikui, kad eitų valytis dantis, jis iš karto pasijaučia labai labai alkanas, o kai leidi jam užkąsti, tada ir troškulys užpuola. Tada dar reikėtų užkąsti ir tai tęsiasi tol, kol mamai išsenka kantrybė ir nenuvaro valytis dantų. Taip nutinka KIEKVIENĄ vakarą:)

Kai valydavom Matui dantis, liepdavome sakyti "iiii", tada išvalydavome dantukus iš priekio, o po to "aaaa", kad išvalyti ir iš vidaus. Emilis stebėdavo. Kai įdavėme Emiliui dantų šepetuką į rankas ir leidome jam pačiam "padėti" mums valyti jo dantukus, jis atsistodavo prieš veidrodį, pasakydavo "iii aaaa", tada nuvalgydavo dantų pastą nuo šepetėlio ir viskas, darbas atliktas.

Kamuoliukas nosyje

Viską jau kaip ir pasakiau pavadindama šį įrašą. Su Matuku mes turejome kitą istoriją - "pieštukas ausyje". 

Šiandien vėl visi lėkėme į Santariškes, gerai, kad jos taip arti. Šį kartą mūsų mažiukas įsikišo į nosytė mažą kamuoliuką. Laimei kamuoliukas buvo ne toks mažas, kad pavojingai nukeliautų gilyn, bet patys jo nesugebėjome ištraukti. Emilis buvo labai liūdnas ir vis kartojo, kad "bus baisiu". Bet kai išėjome iš gydytojos, pasakė, kad "nebuvo baisiu". Tada pakartojome pamoką "negalima kištį daiktų į nosytę, burnytę, ausytes, akytes". Gerai ta laiminga pabaiga.

Mato istorija

Nors šis puslapis skirtas mažiausiam mūsų šeimos nariui, bet negaliu nepapasakoti vyresniojo brolio pamąstymų. Šis pokalbis su Matuku įvyko prieš pusantrų metų ir aš pradėjau baimintis, kad tuoj viską pamiršiu.

Mūsų pokalbis vyko automobilyje. Matas paklausė manęs: "Mamyte, kas pirma nutinka - žmonės susituokia ar nusiperka mašiną?". Na daug negalvodama atsakiau, kad daro taip, kaip jiems patogiau. Tuomet Matas samprotavo: "Aš pirma nusipirksiu mašiną. Tu įsivaizduok, mes susituokiam su žmona, iš ryto nubundam ir namie nėra valgyti, nes gi mes tik ką susituokėm. Tuomet reikėtų važiuoti į parduotuvę. O tu žinai, mama, jei tik tada pirktume mašiną, kiek laiko užtruktų išsiaiškinti visus mygtukus mašinoje. O mes gi norėtume valgyti..." Kai pagalvoji, kaip viskas paprasta:))))

Daug žodelių

Turbūt tie vaikučiai, kurie ilgai tyli ir nekalba kaupia savyje viską, ką norės pasakyti. Ir jau kai sugeba pasakyti, tai kaip pipiriukai byra žodeliai.

Emilis kalba nuolat. Kai einam miegoti reikia viską papasakoti: "eisiu papa, mausiu pojine, pelnes, kul mano pupa, mama ateisi? noliu sisiu, noliu delti vandens". Kai kur nors vaziuojame masina taip pat čiauška: "kul vaziuosim? kas sia? pas lialia? aaa? Matai kul vaziuosim? aaa! ir t.t.". Kai kalba su močiute telefonu visada pasako savo vardą "Emilis" ir kiek jam metų "diu". Savo draugę Emilija vadina "Emilialia". Kai pakalbėjau telefonu su močiute, visą pokalbį perpasakojo tėveliui "mosiute neatvazios, selga, diundia poja". Nežinau, ar viską supratote, bet aš labai džiaugiuosi, kad jau galiu susikalbėti su savo mažu žmogeliu:) 

Antroji Emiliuko kelionė į Londoną

Šiemet Šv. Kalėdas ir Naujuosius metus vėl sutikome Londone pas draugus. Buvo nepaprastai smagu sutikti buvusius kaimynus bei dar kartą pavaikštinėti Londono įžymiomis vietomis. Šv. Kalėdų rytą į draugų namus pasibeldė Kalėdų senelis, atnešęs daug džiaugsmo vaikams. O kai tą patį Kalėdų senelį vėliau vaikai pamatė bažnyčioje, po mišių, jų akys buvo didžiulės "nes tai juk tikras Kalėdų senelis".

Emiliui labai patiko keliauti. Londone kiekvieną rytą klausdavo "kul vaziuosim?" Kai vieną rytą pasakiau, kad važiuosim traukiniu, Emiliukas nusigando ir sako "dideliu?". Sakau "taip". Tuomet jis susitraukė ir sako "noliu mazycio" ir parodė mažą tarpelį tarp pirštų. Į traukinį turėjau įnešti, nes Emiliukui buvo baisu, bet tik pirmą kartą. Po to jis kuo puikiausiai jautėsi tiek traukinyje, tiek metro. Įsigudrino  įvairiai gražiai šypsotis traukinių keleiviams, o išlipant visada mojuodavo ir sakydavo "bye bye".