Trys mėnesiai džiaugsmo

Mūsų Doviukui jau trys mėnesiai. Sveria vyrutis 6,8 kg, o ūgis 63 cm. Vos telpam į automobilinę kėdutę - nešynę. Bet didžiausias trijų mėnesiukų pasiekimas - juokas.

Dovytis daug šypsosi, o kai mamos pirštai - "vabaliukai" bėgioja po kūnelį, Dovis juokiasi. Dovis labai ramus vaikas ir visai nemėgsta triukšmo. Tada labai nervinasi ir mosikuoja rankytėmis. Taigi tenka vis mažiau dalyvauti automodeliukų varžybose, nes mažyliui ten per sunku. Jau skiria, kai jį laiko šeimos nariai, ir kai laiko kiti žmonės. Tą skirtumą išreiškia verkimu. O dar labiausiai man keista, kaip tie maži vaikiukai sugeba taip viską pajausti. Kai maitindama žiūriu televizorių, Doviukas nustoja valgyti, o kai žiūriu į jį - viskas gerai. Jei jau maitini, tai tik tai ir daryk mama:)

Blogas sapnelis

Ech kaip baisu būdavo vaikystėje susapnuoti blogą sapną. Aš taip kartais bijodavau jį susapnuoti, kad gulėdavau lovoje ir laukdavau, kol užmigs sesuo. O tada bėgdavau pas mamą ir sakydavau, kad susapnavau kažką blogo. Aišku, dažniausiai belaukdama kada užmigs sesuo, užmigdavau pati:)

Širyt dar labai anksti, kai lauke tylu, o namai miegojo tamsoje, išgirdau kažkokį krebždenimą ir vaikiškus balselius. Tamsoje įkišau nosį į vaikų kambarį, visur tylu. Sakau, "vaikai, ar kas nutiko?". Emilio balsas iš tamsos:

- Susiapnavau blodą sapną...

- Tai lipk į brolio lovą, - sakau aš.

Tyla.

- Ar girdi Emiliuk?

- As jau blolio liovoj.

Sapnai ir vėl gražūs, kitaip ir būti negali, kai šalia sapnus saugo vyresnis brolis.

Skaitom knygas

Matui knygučių skaitymas buvo labai svarbus dalykas ir jei vaikas neklausydavo dieną, tai didžiausia bausmė buvo pasakos neskaitymas vakare. Kai išmoko skaityti pats, vakarais sunku nuvaryti miegoti. Atradęs šį džiaugsmą ilgą laiką gyveno knygose. Matui visada buvo labai svarbus ne tik procesas, bet ir turinys.

Emiliui knygučių skaitymas - malonus laiko praleidimas. Smagiausios tos knygutės ar žurnaliukai, kuriuose galima atlikti užduotėles. Istorijos ne taip svarbu, bet kartais prašo ir paskaityti.

Vieną vakarą pasakėlę apie kumeliuką Jorį, kuris bandė padėti kaime gyvenantiems gyvūnėliams,  skaitė tėtis. Emilis sedėjo ir "klausė". Jis buvo ramus, tačiau matėsi, kad vaiko mintys klaidžioja kažkur kitur. Tuomet tėtis skaito: "Ir kumeliukas Joris sutiko Mikę Pūkuotuką su paršeliu. Jie ėjo pažaisti...". Kai matėsi, kad Emilis "grįžta" į procesą, tėtis toliau skaitė knygelę. Mudu su Matu leipome juokais, o Emilis taip ir nesuprato, ko čia mes juokiamės.

Vardai
Kai rinkome vardą Doviukui, nebuvo taip lengva. Atrodė patys gražiausi vardai jau išrinkti mūsų vyresniems berniukams. 

Mato vardą išrinkome beveik pradžioje neštumo. Juo ir vadinau pilvelį, nes stipri nuojauta kuždėjo, kad ten gyvena berniukas.

Matas - hebrajų (sen. žydų): „Dievo dovana“.

Emiliui vardą išrinkome septintą neštumo mėnesį. Iki tol vadinę pilvuką myliuku pagalvojome, kad Emilis artimiausias vardas. Tiesa ir dabar Emilį dažnai pavadinu Mylia arba Myliuku. Kai laukiausi Emiliuko, sąmoningai su tėveliu neklausėme, kas gims, tačiau man buvo labai neramu, kad turime išrinkę mergaitei vardą, o berniukui - ne. Taigi kai nusprendėme, kad bus Emilis, man pasidarė ramu ir tada supratau, kad gims berniukas. 

Emilis - trumpinys iš Emilijus lotynų: „veržlus, nepralenkiamas“.

O Doviuko vardą sugalvojo tėtis. Vardas iš karto patiko, tačiau vis svarstėme ir kitus variantus. O paskutinius neštumo mėnesius vaikučiai pilvą pradėjo vadinti Doviu ir kai gimė leliukas, jam tiko šis vardelis.

Dovis - trumpinys iš Dovydas hebrajų (senovės žydų) : „mylimas“.