Facebook'as 

Vieną dieną žiūriu Facebook'e mane draugauti kviečia Emilio draugė Meda. Hmmm, sakau Emiliuk, tu pasakyk Medai, kad ji nesupyktų, bet aš ją priimsiu į drauges, kai ji šiek tiek paaugs. Ir jei jūs draugausite ir bendrausite po to, kai jau nebeisite į vieną darželio grupę (šiemet Meda išėjo į mokyklą, o Emilis liko priešmokyklinėj grupėj darželyje), aš pagalvosiu, gal jau galiu su ja draugauti.

O kitą vieną dieną vežu Emilį iš darželio namo ir jis mašinoje man sako:

_ Mama, ištrink Medos mamos telefono numerį iš savo telefono. Ir nepriimk Medos į draugus Facebook'e. 

_Kas nutiko, Emiliuk,- klausiu.

_Supykau ant jos, Meda neleido man žaisti su ja kartu žaidimo.

Va taip dabar santykius aiškinasi šešiamečiai:)

Turim prancūzą

Mažutis Emilis buvo tikras kinietukas - siauros akytės, ilgi rudi plaukučiai, kalba besibaigianti galūnėmis -yk, -ciang, -ys ir pan. Matas tikras lietuvis. Jau pusantrų metų puikiai kalbėjo lietuviškai, o dviejų su puse mokėjo visų darželio vaikų kalėdinius eilėraščius. Na, o mūsų Dovis tikrai turi savyje Prancūzijos. Jis dažnai kartodavo žodį "Fufu". Ilgai nesupratome, ką tai reiškia, kol vieną dieną tėtis sako: "Jau žinau, "Fufu" tai sūris, išsiaiškinau. Ar tau neatrodo, kad jis sako "Tofu"?"

Iš tiesų Dovytis viską sako prancūziškai. Pavyzdžiui autobusas yra "opopua", žodį "nėra" jis sako "tiutiui", pūkuotukas yra "pupui", "taip" skamba "tipa". Emiliukas yra Mimis, o Matas yra Pate. 

Visko tiek daug...

Nuo paskutinio įrašo atrodo praėjo ne tiek daug laiko, bet tiek visko daug nutiko. Londonas, antrasis mažiausiojo gimtadienis, lopšelis, Venspilis, naktinis plaukimas baidarėmis, nauja mokykla. Kaip gera, kad viskas jau sustojo į savas vėžias, o prisiminimų daug ir labai smagių:)

Vasaros pradžioje prisiminėm savo geriausius draugus ir susiruošėm į Londoną. Senokai buvome, taigi aplankėme dar kartą įdomiausius muziejus, Matas su Emiliu visai kitomis akimis apžiūrinėjo mokslo, gamtos muziejų eksponatus. Vieną dieną pasilinksminome ir prisivaikštinėjome po Londono centrą su mylimiausia "sese" Vika, kuri šiuo metu gyvena netoli Londono ir jau kalba lietuviškai su akcentu:) Ir dar pasibuvome su draugais londoniečiais, apžiūrėjom jų skanią kavinę ir jaukų knygyną, paplepėjom, išsikepėm kinietiškų sparnų ir šokoladinį pyragą. Ech... pakvipo sena gera draugyste:)

O rugpjūčio pradžioje sukvietėme visus savo draugus į trigubą gimtadienį. Mūsų tėtis buvo likęs be žvagučių užpūtimo ant torto, o mano ir Doviuko gimtadieniai šalia. Taigi nuostabiai šiltą dieną visi išsitiesėme prie ežero Trakuose ir praplepėjome gimtadienius. Kadangi įsitaisėme pavėsyje tolėliau nuo ežero, mano įžvalgi draugė pripūtė mažą baseiniuką, kibiriukais prinešėm vandens ir patys mažiausieji turškėsi saugiai šalia mamų. Puikiai sugalvota! 

Po to į Venspilį. Ir nors jau daugelis lietuvių atrado šį stebuklingą kraštą, mes nenusivylėme ir pasižadėjome grįžti ilgesniam laikui. Nes dar tiek dalykų nematyta, tiek žaidimų aikštelių nepračiuožta. Miegojome kempinge. Kopose pametėme savo mažiausią vaiką... Na taip nutiko, kad kopose žaisdami vaikai liepė mažiausiam perlipti mažą kalnelį ir jis atsidurs pas mamą, ir po to nepažiūrėjo, kad tas perlipo ne tą kalnelį. Rezultate gera lietuviškai kalbanti močiutė (dauguma ten lietuvių) sudrumstė mūsų tylų knygų skaitymą kopose klausimu: "Ar ne jūsų ši mergaitė?". Mergaitė stovi be triusikėlių su aiškiu vyriškumo įrodymu... Ir baisu pasidarė, kad vaiką pametėm, ir truputį juokinga, kad grąžino "mergaitę":)

Nepraėjus nė mėnesiui nutiko dar vienas geras dalykas. Draugai pakvietė pasiplaukioti su baidarėmis Nerimi naktį. Dar pagavome šiltą vakarą ir dvi gausios šeimynos susėdome į baidares ties Verkių malūnu. Aš plaukiau su Matu, tėtis su mažiukais. Dovis pusiaukelėje užmigo, Emiliukas snaudė, o mes su Matu plepėjome ir stebėjome tiltų apačias. Kelionė baigėsi ties baltu tiltu. Ramus ramus tas naktinis Vilnius...

O be visų atostogų linksmybių prasidėjo du svarbūs etapai. Doviukas išėjo į darželį, o Matas į naują mokyklą. Bet tam skirsiu kitą savo įrašą:)

Stebuklas

Šiandien aplankėme trečią sūnų prieš penkias dienas pagimdžiusią draugę. Draugė atsinešė mažylį, aprengtą Dovio rūbeliais. Vaikutį matėme iš nugaros ir toks keistas mielas jausmas apėmė, tarsi matyčiau savo mažutį Dovytį prieš du metus, net plaukučiai ir tie vienodi:)

Su drauge kalbėjome, koks vis tik stebuklas, tas vaikelio gimimas. Toks meilumas, tyrumas to naujo gyvenimo. 

Ir mes su tėčiu turime juos net tris - stebuklingiausius STEBUKLUS!!!

Didelis vaikas

Matas šiemet baigė pradinę mokyklą. Prieš keturis metus rinkomės ne mokyklą, o mokytoją. Žinojome, jog ši mokytoja labai gera, taigi pas ją ir įsiprašėme. Kai atėjau rašyti prašymą priimti į mokyklą, direktorės paklausiau, ar galiu nurodyti, pas kurią mokytoją norime. Ji pasakė, žinau pas kurią. Ji tikrai žinojo:) Mokytoja labai šauni, su ašaromis išėjome iš paskutinio tėvelių susirinkimo, su ašaromis mokytoja apsikabinusi vaikus paleido tolyn, kurti savo pačią gražiausią ateitį...

Baigiant mokyklą pasisiūliau padaryti vaikų gražiausių prisiminimų nuotraukų albumėlį. Mano draugė pasiūlė ant viršelio išspausdinti jautrų R. Skučaitės eilėraštį, kurio ištraukos nesusilaikau neparašiusi:

Mes turbūt pasimatysim

Geležinio vilko dieną,

Ar ugnies raudoną dieną

Mes visi pasimatysim.

O žibučių žydrą dieną

Gal žydėsim, gal nuvysim,

Bet vis viena vieną dieną

Mes visi pasimatysim.

O dabar laukia permainos. Surasti gerą vidurinę mokyklą ne taip ir paprasta. Jos nereitinguojamos ir galima susidaryti įspūdį tik iš olimpiadų rezultatų ir draugų bei pažįstamų atsiliepimų. Norisi savo protingam vaikui suteikti kuo geresnes sąlygas tobulėti. 
Mato klasės vaikai išsibarstė po skirtingas mokyklas. Į naują mokyklą Matas žingsniuos tik su viena klasės drauge, bet labai smagu, kad į tą pačią klasę. Jis didelis protingas vaikas ir viskas jam bus gerai:)

Galantiškas Emiliukas

Praėjusį savaitgalį Emilis šoko darželio koncerte. Repeticijos metu plepėjome su Emilio grupės draugo mama. Emilis man niekada nepasakoja apie savo meilės reikalus, o štai draugas mamai papasakoja ir apie kitus. 

Emilis patinka ir Medai, ir Liepai. Buvo nutikę net taip, kad Meda verkia vakare, nes Emiliukas daugiau dėmesio dieną skyrė Liepai. Meda šiais metais išeina į mokyklą, o Emilis lieka priešmokyklinėje grupėje darželyje. Bet kai paklausiau, kas bus jo žmona, Emilis atsakė: "nu kas kas, Meda gi".

O dar draugo mama papasakojo, kaip kartą atėjus pasiimti vaiko iš darželio pastebėjo, kaip Emilis kruopščiai ir atsargiai renka pienės pūkus nuo Liepos megztuko. Tuo tarpu jos sūnus su pagaliuku tuos pūkus priėjęs bando numušti:) Taigi, sako mama, kur jau Emiliukas nepatiks mergaitėms, jis toks galantiškas, rūpestingas.

Emiliukas su pusesere Lauryna

Mato piešiniai

Matas tęsia dailininkų portretų piešimą. Šįkart - Pablo Picasso, kuriuo Matukas itin susižavėjo kelionės po Ispaniją metu. Tuomet apsilankėme Picasso muziejuje Barselonoje.

O kai reikėjo nupiešti mokytojai paskutinį piešinį prisiminimui, Matas nupiešė save - geriau ir neapibūdintum šiuometinio Mato.

Dovio pavasaris

Atsitiktinai radau nuostabią lietuvišką rūbų krautuvėlę Modi du. Džiaugiuosi, kad ir Lietuvoje yra išradingų ir su puikiu stiliaus pojūčiu žmonių. 

Dovytis jau keletą mėnesių dėvi patogias ir labai stilingas jų siūtas kelnytes. Mato ir Emilio šokių grupėje Dovis net įsigijo savo pirmąją pravardę - Modis. Taigi toks stilingas Dovio pavasaris:)

Medos gerumas

Mūsų Emilis vis nešasi į darželį pasakas. Klausiu jo, ar auklėtoja jam paskaito knygeles? O Emilis man sako: "Taigi Meda moka skaityti, ji man ir paskaito pasakas".

Šokam, šokam ir šokam!!!

Šokėjų mūsų šeimoje daugėja. Dabar jau pilna koja šoka ir Emiliukas. Sutraumuota koja šoka mamytė (ech, jau matyt ne tas amžius, kad be traumų apsieiti:), Doviukas linguoja į šonus, kaip mamytės šokyje ir niuniuoja muziką. O tėtis džiaugiasi šokėjais ir filmuoja:)

Estijoje Baltic Cup 2012 mūsų vaikučiams itin sekėsi - trys Matuko medaliai ir Emiliuko bronzos medalis! Varžybų išvakarėse naktiniame klube vyko šokių "mūšiai". Oi juokėsi treneris, kai mes su tėveliu ir trim vaikais į naktinį klubą važiavom, va nuo kokio amžiaus vaikus reikia pratinti prie klubų! Nors šokių "mūšiai" prasidėjo popiet ir baigėsi apie 22 val.,  vis tiek faktas užfiksuotas - mano mažiai jau apsilankė naktiniame klube. Mūsų Matukas duete su Auguste nugalėjo Baltic cup 2012 čempionus suaugusių ir paauglių kategorijoj. Ir vedėjas juokavo, kad šitų mažių reikia bijoti. Emiliukas krito į akį vienam iš teisėjų. Kaip tas teisėjas nustebo kitą dieną varžybose pamatęs, kad Emilis varžosi su kitais vaikais pradedančiųjų kategorijoje. Tiek šypsenų iš teisėjų, tiek palaikymo iš šokių grupės neturėjo nė vienas vaikas. Po varžybų radome į youtube įdėtą Emiliuko šokį su prierašu - "Mieliausias dalykas iš Lietuvos".

Iki finalo Emiliuko grupėje buvo dar du etapai. Dalyvių buvo šešiolika. Stovi mano Emiliukas po pirmo pašokimo, aš jį giriu, kaip gerai sušoko, o jis man ir sako: "Mama, jei aš laimėsiu pirmą, antrą arba trečią vietą, ar nupirksi man Beno Teno laikrodį?".  Na neatrodė labai realu, kad jis užims prizinę vietą, taigi pažadėjau nupirkti tą žaislinį laikrodį. Kaip jūs manot, ką mano mažylis išdidžiai pareiškė, kai nulipo nuo pakilos su bronzos medaliu - "Mama man nupirks Beno Teno laikrodį!"

O štai aš pradėjau šokti Hip Hop'ą suaugusių grupėj. Labai smagi kompanija, kurią sudaro daugiausiai šokančių ar šokusių vaikų mamos. 

Mato vienuoliktas gimtadienis

Kažkoks keistumas įvykęs manyje, nes vis dar atrodo, jog mūsų Matui kasmet sukanka septyni metai. Kaip užstrigau išleidusi vaiką į pirmą klasę, taip kasmet juokinu Matuką, siūlydama užpūsti septynias žvakutes. Hmmm, kai pagalvoju, gal aš taip savo metus sustabdžiau ties dvidešimt devyniais:)

Šiemet Matas su draugais per savo gimtadienį vėl karstėsi medžiais. Didelis džiaugsmas Emiliui, nes "Labas" pramogų parke yra ir trasos mažesniems. Emilis puikus laipiotojas, viskas jam pavyko ir patiko. Rekomenduoju pabandyti vaikams nuo penkių, o gal net keturių metų. Visai mažiukams irgi yra atskira laipiojimo aikštelė, bet Dovytis nedrįso. 

Ir nors šiemet besibaigiant gimtadieniui užlijo, vis tik manau gimtadienis pavyko puikiai. Vienas Matuko klasiokas pasakė, kad Mato gimtadieniai patys geriausi, o draugų sūnus - kad tortai per Mato gimtadienį skaniausi:)

Šešios žvakutės

Noras sugalvotas, žvakutės užpūstos sėkmingai! Emiliui jau šešeri. Mūsų mielasis Emiliukas auga ir gudrėja.

Kasdien su dideliu maišeliu žaislų mūsų vidurinėlis keliauja į darželį. Ir jei tik aš sugalvoju paimti jį iš darželio anksčiau, baisiausiai supyksta. Tuomet suraukia veiduką ir sako: "mane tėtis vėliau turėjo paimti." Juokavome su auklėtoja, kad galėtų darželis ir savaitgaliais dirbti.

Emilis labai mėgsta gražiai atrodyti ir daug dėmesio skiria rūbams. Dažnai pats sugalvoja, kokią kepurę dėtis prie tam tikrų kelnių, koks tiktų megztukas ar švarkelis. O nemėgsta Emilis mokytis. Jis jau dabar galvoja, kaip būtų gerai, kad su Matu kartu mokytųsi ir galėtų nuo Mato nusirašinėti. Aš sakau: "Emiliukai, kas bus kai tau bus penkiolika metų, jei tu jau dabar apie nusirašinėjimus galvoji?". O jis man atsako: "Na tada, mama, aš jau tikrai mokėsiu skaityti." Kartais man kantrybė trūksta, kai mokau Emilį skaityti. Skaičiuoti jam sekasi gerai, o su skaitymu dar vargstam. Emilis vis ramina, kad išmoks skaityti priešmokyklinėje grupėje. 

Jei reikėtų Emilį apibūdinti vienu žodžiu, pasakyčiau - atsipalaidavęs.

Kalėdos 2011

Kalėdinis šurmulys taip įsuka į blizgių švenčių, dovanų pirkimo, susitikimo su draugais ir artimaisiais šurmulį, kad pirma sausio savaitė atrodo tokia tuščia ir prabėga kaip viena diena. Šias Kalėdas buvo ir pirmasis Doviuko koncertas su Yamaha muzikos mokyklėle. Mažius buvo šaltukas. Pasirodyme pagrindinis vaidmuo atiteko mamytėms, o vaikučiai tik linksmai mosikavo kojytėm ant mamų rankų ir graužė kumščius. Mano Dovis atrodė, kaip lėlytė tokiomis medžiaginėmis tabaluojančiomis kojytėmis:) 
Emilis darželyje padeklamavo vieną ilgiausių eilaraščių, Matas Kalėdų senelį su klase sutiko lietuviškame indėnų kaimelyje, pasivėžinime su haskiais. Aplankėme bočių Mažeikiuose, kaimo močiutę ir sesę (taip mūsų berniukai vadina mano sesutę). Antrą Kalėdų dieną prisikirtome skaniausių Vilniaus senelio gamintų salotų. Puikiausios šventės, kurios atrodo vis didesnės ir smagesnės šeimoje daugėjant vaikams:) 

Šiemet Kalėdų senelis buvo itin dosnus. Įdomiausios knygos iš mano darbelio Kalėdų senio (netikėčiausios dovanos), pas močiutę kaime Kalėdų rytą rastas džiugiai ir šiltai nuteikęs maišas dovanų, po to sesės mielos dovanos. O grįžus namo po egle vaikai rado dovanas, kurias buvo surašę laiške Kalėdų seneliui. Didžiausia dėžė laukė Dovyčio, tad visi nekantriai ją išpakavę radome... virtuvėlę:) Tą vakarą sunkiai nuvedžiau Dovi miegoti, nes stovėjo prie virtuvėlės ir gamino, gamino... Dabar vis verda mums "arbatą", kurią visi iš eilės "geriame" ir sakome, kaip skanu, arba pagamina kokį skanėstą ir jį visi turime ragauti tiesiai iš puodo:) Visi labai džiaugėmės dovanomis ir gautu dėmesiu iš savo šeimos narių. Puikiausios šventės, juk sakiau:)

Šokantis gyvenimas

Kai susėdę prie Naujametinių sutiktuvių pusryčių stalo su draugais dalinomės labiausiai įsimintinais įvykiais 2011 metais, aš pasakiau, kad labiausiai įsiminė iš naujo atgimęs laimėtojo jausmas. O jausmas šis toks stiprus, kai mūsų Matas laimi šokių varžybas. Kaip kirba viduje skelbiant trečią vietą, antrą, kai suvoki, kad tavo vaikas šių vietų neužėmė, vadinasi jis PIRMAS! Tiesa, pamiršau paminėti, kad šį jausmą vėl iš naujo jaučiu valdydama radijo bangomis automodeliukus. Grįžau į šį sportą su dideliu džiaugsmu ir laimėtojo jausmu, na ne pirmos vietos, bet jau aplenkiu varžovus. Vis daugiau ir daugiau varžovų:)

Šiais metais prie Mato šokių grupės prisijungė ir Emiliukas. Kaip jis kas dieną tobulėja! Lapkritį dalyvavo savo pirmose šokių varžybose. Mums labai patiko, kaip jis stengėsi. Ir tik patirties stoka (aš taip manau:) pakišo koją pasiekti gerų rezultatų. Matas puikiai pasirodė - grįžo su trimis pirmos vietos ir vienu antros vietos medaliu!!! Bet labiausiai džiaugiuosi, kad jie turi mėgstamą užsiėmimą. Ir, kad mums labai patinka jų veikla, mėgstame stebėtojais dalyvauti varžybose. Ir ta valanda, kurią su Doviuku vaikštinėjame tamsiais koridoriais, laukdami šokių treniruotės pabaigos, atsiperka matant nuolat (valgant, skaitant, kalbant) šokantį Matą, arba noriai su džiaugsmu į kiekvieną treniruotę važiuojantį Emiliuką.