Rudeninis Doviukas

Šis ruduo tyrinėtojui Doviui pirmas savo kojytėmis. Pirmą kartą paimtas spalvotas medžio lapas, pirmų kaštonų pilnos saujos, balučių teškenimas. Kiekvienas praeinantis šuniukas ar praskrendantis balandis suteikia begalinį džiaugsmą ir krykštavimą. O kai nusibosta tyrinėti rudenį, Doviukas prieina prie vežimuko ir įsilipęs į jį mėgsta apvažiuoti keletą ratų ir patikrinti kaip keičiasi mūsų numinti takeliai rudenį.

Emiliuko puseserė ir ...

Tėtis mėgsta pakalbėti su Emiliuku mašinoje, kol abu važiuoja namo iš darželio. Vakar grįžo tėtis ir papasakojo Emilio pasisakymą apie giminaičius. 

"Vika yra mano puseserė, o Mantas yra mano puseseris".

Emiliukas su savo pusesere Lauryna

Lenktyninkas Dovis, pirmųjų vasaros dienų svarbus įvykis

Mūsų vyresnieji berniukai nė vienas negalėjo dalyvauti kūdykių lenktynėse. Abu jau puikiai vaikščiojo, kai rengiamos šios linksmos mažųjų ropliukų lenktynės. O pagrindinė taisyklė dalyviams - nevaikščioti, o ropoti.

Labai apsidžiaugėme, kad mūsų mažasis Doviukas kaip tik tinkamo amžiaus ropinėti. Galvjojome, kuo viliosime mažylį prie finišo. Dieną prieš Doviukas nusičiupo mano raktus ir jam labai patiko. Taigi pasiruošėme raktus. Ir be abejo visa technika labai svarbi, taigi sugalvojau padėti įjungtą video kamerą, kuri turėjo nufilmuoti priropojantį mažylį ir jį sudominti. Artėjant lenktynėms Dovytis užmigo ir teko jį pažadinti. Vaikutis buvo labai ramus ir užsisvajojęs (žr. nuotrauką:). Kai atėjo lemiamas momentas, tėtis pasodino Dovį prie starto linijos, o aš pradėjau jį raginti ateiti prie manęs, stovinčios ties finišu. Doviukui vaizdas atrodė tiesiog juokingas - stovi mama, mojuoja raktais, skambina, rodo kamerą, šalia Emilis šaukia ir kviečia "Dovyti, Dovyti".  Mūsų mažasis lenktyninkas ramiai ir labai plačiai besišypsodamas prasėdėjo visą lenktynių laiką prie starto linijos, taip ir nepajudėjo:)

Mamam

Šiandien tėtis džiaugėsi, kad Dovis turi atsakymus į visus jo pateiktus klausimus. Žinoma, atsakymų dar nesuprantame, bet atsakinėja labai noriai, su daug skirtingų garsų ir intonacijų.

Dažniausiai paprašyti, ko nori, Doviui žodžių nereikia. Štai šiandien pamatė, kaip Matas geria sultis, priėjo, pakėlė rankytes ir sako "aaa". Visiems aišku, kad nori gerti. Vienintelis žodis, kuris turi savo reikšmę yra "mamam", kas reiškia valgyti. Per pietus sėdi Dovis savo kėdutėje ir užsisvajojęs nevalgo. Sakau, Dovyti, reikia daryti "mamam", norėdama paskatinti jį valgyti. O jis žiūri į mane, ir sako "mamam, mamam". 

Rugsėjo pirmoji

Šiemet Matą išleidome į ketvirtą klasę. Didelis galvos skausmas, į kokią mokyklą kitais metais leisti savo gudrutį vaiką. Matas sako, kad turbūt mokysis namuose:)

Atostogos, atostogos...

Vasara jau visai baigiasi. Poryt žygiuosime su Matu į Rugsėjo 1- osios šventę mokykloje, Emiliukas po ilgo laiko pradės lankyti darželį, o mes dienomis su Doviuku vėl vaikštinėsime ištuštėjusiomis gatvėmis ir lauksime vakarinio triukšmo namie:)

Vasara įvyko tiek smagių dalykų, apie kuriuos vis neprisėsdavau parašyti. Tai šen, tai ten, šilta, šviesu, smagu! Todėl dabar prisikaupė tiek gražių emocijų ir naujienų, apie kurias ir surašiau iš eilės:)

Lietuviškas dviračių žygis 55km + 55km

Su draugais sugalvojome šiais metais surengti dviračių žygį pajūriu. Ankstų penktadienio rytą išvažiavome į Klaipėdą. Ten palikę automobilius sėdome ant dviračių. Persikėlėme su keltu į Neringą ir pajūriu visa didelė kompanija patraukėme iki galutinio tikslo - Nidos kempingo.

Pradžioje nulijo stiprokas lietus, tačiau po valandos dangus pragiedrėjo ir greitai visi buvome sausi. Su keliomis pertraukėlėmis vakarop pasiekėme Nidą. Visą kelią mūsų tėtis vežė karutyje sukrautą visą reikalingą inventorių, o kėdutėje Doviuką. Aš dviračio kėdutėje vežiau Emiliuką. Nors savo dviratuku Emilis jau nuvažiuoja apie 10 km, jo tempai žymiai lėtesni ir kelionė būtų kelis kartus ilgesnė. Kempinge didieji vyrukai pastatė palapinę ir visi užmigome skaniu pokelioniniu miegeliu. Kitas dvi dienas praleidome pajūryje. Oras mus lepino, šiltame smėlyje ir savoje jūroje vaikai džiūgavo ir linksminosi, o mes ilsėjomės. Ketvirtą dieną patraukėme atgal į Klaipėdą. Sutapimas, bet toje pačioje vietoje kaip ir atvažiuojant, nulijo lietus:)
Kelionė buvo labai smagi! Sutarėme, kad reikia kartoti tokius žygius kasmet! 

Doviuko pirmasis gimtadienis

Didelis įvykis mažam žmogeliui. Pirmus metukus Dovis pasitiko jau vaikščiodamas (pirmus savarankiškus žingsnius žengė liepos 9-tą), su šešiais dantukais, bučkių dalinimu ir begaliniu smalsumu.

Vasarą gimusiam mažyliui pirmą šventę rengėme lauke prie ežero. Diena iki pietų buvo puiki, o susirinkus svečiams ir kiek pasimaudžius dangus pradėjo tamsėti ir pasipylė lietutis. Visi vieningai nutarė, kad jis atneš mažyliui turtingus metus! Torto valgymą perkėlėme į šalia ežero esantį draugų tėvų sodo namelį. 
Doviukas gavo dovanų daug žaisliukų, su kuriais mielai žaidžia. 

Taigi, ką žaidžia mūsų vienerių metų vaikutis - varto knygutes, dėlioja indelius vieną į kitą, ant pagaliuko užmauna ratukus, su pagalba moka pataikyti skirtingas formeles į joms skirtas landas kube, spaudo mygtukus ant elektroninės knygutės ir klausosi garsų, moka išsukti kaladėles - varžtukus, groja su mediniais instrumentais, stumdo mašinytę. Daug!!! Kartais taip užsižaidžia, kad vienas gali praleisti žaislų apsuptyje iki pusės valandos. Tiesa yra labai svarbi sąlyga - mažutis turi būti sotus. Pavalgo ir keliauja žaisti.

Ispanija, saulė, šiluma, vanduo, smėlis

Šiais metais atostogavome Ispanijoje. Kelionė buvo tokia puiki, kad praleidus šioje šalyje vienuolika dienų nesinorėjo grįžti namo. Viskas buvo taip gerai dėl to, kad oras buvo puikus, kompanija šauni, gyvenome puikiausioje vietoje ir valgėme skaniausią maistą:)

Vaikams tai buvo vienos geriausių atostogų. Kartu keliavo draugai su dešimties metų berniuku ir aštuntą gimtadienį Ispanijoje atšventusia mergaite. Atskridome į Barseloną. Doviukui tai buvo pirmoji kelionė lėktuvu, kurią ramiai visą pramiegojo. Emilis vis dar prisimena, kaip pustrečių metukų skrydžio į Londoną metu nuėjus į tualetą lėktuvas susipurtė ir nebuvo labai jauku. Todėl ir šį kartą kiek nerimavo. Bet viskas buvo gerai, kelionė pramiegota! Barselonoje aplankėme turbūt visas gražiausias ir žymiausias vietas. Jei dabar linguojate galvą ir sakote - na kaip su vaikais visą dieną po miestą trankytis, pasakysiu, kad vaikai buvo idealūs. Pirmiausiai, prie beveik kiekvieno idomesnio objekto radome vaikų žaidimų aikšteles. 

Taigi apžiūrime kažką gražaus, vaikai pažaidžia aikštelėje ir toliau. Antra, važinėjome po miestą turistiniu autobusu, kuriame su ausinytėmis galima buvo klausytis pasakojimų apie miestą. Vaikai jų klausėsi ir japoniškai, ir kitomis juokingai skambančiomis kalbomis, taigi laikas neprailgo. Trečia, buvome su panašaus amžiaus draugais, taigi pramogų visada galima prisigalvoti. O kur dar šiaip linksmybės - kėlimasis su funikulieriumi, ledai, Matui idomiausias Picaso muziejus. 

Po poros dienų pažintinių kelionių Barselonoje, abi šeimos patraukėme link mielo žvejų miestelio, šalia kurio laukė mūsų "namai". Pakeliui aplankėme Montserrat vienuolyną, įsikūrusį aukštai kalnuose. 
Na o mūsų vila, kurioje gyvenome visas likusias dienas, išpildė visus lūkesčius - visiškai privati, puikiai sutvarkyta, su baseinu kieme - vienas didžiausių džiaugsmų vaikams. Be to kasdien maudynės jūroje, kuri buvo tokia šilta, kad net aš maudžiausi (esu didelė šaltyšė:). Dovio rojus buvo pajūryje, kur tieeek daug smėlio. Ir net jūra patiko, atsisėdo ant kranto, o pilvuką vis atplaukianti banga pakutena. 

Vieną dieną praleidome Valencijoje. Sužavėjo didžiulis parkas, juosiantis miesto centrą tarsi upės vaga. Ir fontanas, ir apelsinmedžiai, vaikų žaidimo aikštelės, futbolo aikštės. Miesto centras mielas ir jaukus. 

Dar vieną dieną išsiruošėme į dviračių žygį. Susiradome žemėlapiuose maršrutą, kuriuo važiuosime ir patraukėme į kaimelį, kuriame turėjome išsinuomoti dviračius. Po ilgo važiavimo pro ryžių laukus, privažiavome kaip juokavome pasaulio kraštą. Pravažiavus mažą miestelį, kuris siestos metu atrodė negyvenamas, suradome dviračių nuomos punktą. Mūsų laukė dviračiai, kokiais senai neteko važinėti. Kaip čia nupasakojus... Na su krentančiomis sedynėmis, surūdiję, kažkada buvę su bėgiais, bet dabar tiesiog nukirptais troseliais. Išsiruošėme numatytu maršrutu, bet kelionę teko sutrumpinti ne tik dėl klaidingos informacijos žemėlapiuose apie kelius, bet ir dėl didžiulio karščio. Tuomet supratau, kad važiuoti dviračiais Danijoje per lietų žymiai smagiau nei Ispanijoje per karščius:) Tačiau nuotaika vis tiek buvo puiki, o ją dar pagerino skaniausia kada ragauta paella su jūros gėrybėmis. Ją sukirtome vietiniame restoranėlyje. Paragavome ir krabo mėsos, ir sraigių, ir kitų gyvių, kurių nepažįstu:)

Bet daugiausiai laiko tiesiog ilsėjomės, valgėm šviežią tuną, moliuskus, paella ir grįžome namo lengvai įrudę švytinčiais veidais:)

Emiliuko pokyčių metas

Emilis sugalvojo, kad jo šukuosenoje turi atsirasti plona kasytė nugaroje, kaip pas Matą. Tam reikėjo gerokai patrumpinti plaukus. O po šukuosenos pakeitimo, net aš kitą dieną darželyje neradau prie stalo sėdinčio savo vaiko, nepažinau:)

Šaunuolis Matas

Negaliu neparašyti apie Mato paskutinio pusmečio pasiekimus, tiek moksle, tiek laisvalaikio užsiėmimuose. Taigi šiais metais Matukas užėmė ketvirtą vietą Vilniaus mieste lietuvių kalbos olimpiadoje. Tarptautinėje matematekos olimpiadoje "Kengūra" užėme antrą vietą Vilniaus mieste ir penktas Lietuvoje. Mokykloje laimėjo skaitovų konkursą.

Šiais metais Matas pradėjo lankyti gatvės šokius. Baltijos HIP HOP čempionate kartu su draugu Matu duetų kategorijoje užėmė antrą vietą, o Lietuvos HIP HOP čempionate Matas ir Matas komisijos vienbalsiai buvo išrinkti pirmais. Mūsų Matukas solo kategorijoje užėmė antrą vietą:)

Taip pat Matas lanko dailės užsiėmimus ir šiais metais nupiešė nerealaus grožio Van Gogho portretą.

Labai didžiuojamės savo vaiku:)))

Bučinių paslaptis

Vieną dieną tėvelis paėmė Dovytį ant rankų ir paprašė bučinuko. Dovis plačiai išsižiojo ir priglaudė lūpas prie tėtės. Ir tada dar kartą, ir dar, ir dar.... Gal kokius dešimt kartų. Aš juokavau, kad visiems metams dabar užteks. Kitą dieną draugės gimtadienyje tėtis sako: "žiūrėk, Dovis mane vėl bučiuoja ir aš žinau bučinių paslaptį. Vakar aš buvau suvalgęs chalvos, o ką tik valgiau sausainius. Doviui saldūs mano bučiniai."

Doviui devyni

Visas gyvenimas kupinas smagių dalykų, tik svarbiausia jų nepražiopsoti ir spėti pasidžiaugti. Kažkada viena draugė sako, o gal šiandien nekalbam apie vaikus? Bet taip nesigavo, juk dabar viskas apie mažiukus ir sukasi. Kai Dovis kaip Matukas pats važinės autobusu į mokyklą ir pats iš jos grįš, kai ryte pats kelsis, apsirengs, susidės kuprinę, papusryčiaus, o mamytę pažadins tik, kad duris užsirakintų. Tada, kaip aš juokauju, bus galima švęsti savo gimtadienius Maljorkoje po palme su kokteiliu rankoje, arba skaityti patinkančią knygą visą dieną. Bet dabar yra vaikai, visai mažiukai ir didesni, jiems reikia mūsų rūpesčio, priežiūros, žaidimų, o mums labiausiai reikia jų šypsenų, apsikabinimų ar tiesiog galvytės padėjimo ant peties. Svarbu tik nepražiopstoti...

Dovytis toks žmogeliukas, TOKS žmogeliukas:) Nors visiškai mažytis, stačiomis įeitų į indaplovę, bet gudrumo per akis. Mamyčių dienos proga pradėjo valgyti daržoves, bet ta pačia proga išmoko parodyti, kai jau sotus - purškia maistą iš burnytės visur aplink. Jau stovi neįsikibęs ir tai daro nuolat pasitaikius progai. Įsikibęs vaikšto vis drąsiau ir drąsiau. O paskutinių dienų atradimas - lipimas ant daiktų. Taip vieną dieną išsitraukęs iš po lovos dėžę ir pasilipęs ant jos, pirmą kartą pasiekė lovos vidurį. O šiandien užsilipo ant staliuko, po to ant televizoriaus spintelės pažiūrėti į tą kalbantį daiktą iš arčiau. Pagrindinis žodis dabar yra "Ba". Taria jį labai tvirtai ir net aiškinamai, tarsi kažką norėtų pabrėžti. Bet sako ir "mamam", kas reiškia valgyti, sako "tetis", bet reikšmės šio žodžio dar nesuprantame:) Sveria vaikinas 9,2 kg, o ūgis - 74 cm ir turi išdaiginęs keturis dantukus - du viršuje, du apačioje.

Ką gali aštuonių mėnesių vaikiukas

Doviukas per mėnesį nieko nepriaugo svorio, bet ūgio šiek tiek pasitempė. Dabar 73 cm. Be ropojimo mūsų vyrutis atsistojęs ir įsikibęs moka nužingsniuoti nuo vieno sofos galo į kitą. Labai nemėgsta svetimų žmonių, retai verkia, bet išmoko bartis: "adadada....". Labai ilgai ir graudžiai kartoja šiuos garsus, kai svečiuose dėdė neleidžia kapstinėti gėlyčių, kai tėvelis, o ne mamytė neša vakare migdyti vaiką. Šis leliuko amžius man toks nepaprastas. Vaikutis toks mažutis, toks pipiriukas, o jau tiek daug gali ir moka. 

Aš Doviuką kartais pavadinu pigmėjumi. Su Matuku skaitėm knygutę, kaip Liolikas su Boliku Afrikoje aplankė mažiausių pasaulio žmonių pigmėjų gyvenvietę. Man labai įsiminė pasakojimas, kaip Liolikas su Boliku padovanojo pigmėjų vadui spurgą, įvyniotą į servetėlę. Pigmėjus išvyniojo spurgą, servetėlę suvalgė, o spurgą pasiliko vėliau suvalgyti. Mūsų mažas žmogutis elgiasi lygiai taip pat, o servetėlės - pats skaniausias dalykas.

Dar būtinai turiu papasakoti, kaip Doviukas man kelis kartus pasakė, kad turi prikrovęs į sauskelnes. Prieš miegelį Doviukui visada pakeičiu pampersą, nesvarbu ar dieną, ar vakare einam miegoti. Kelis kartus nutiko taip, kad Doviukas pradeda zyzti, aš duodu košę - jis valgo, bet zyzia, duodu gerti - jis geria, bet zyzia. Ir tada vaikiukas pradeda trinti kumšukais akis. Na va, tuomet sakau aš, vaikas miegelio nori, o aš nesuprantu. Ir mudu einam keisti sauskelnes. Paguldau Doviuką, o jis visas nušvinta, atidarau sauskelnes ir ten prikrauta. Va taip mažas mažas žmogeliukas sugeba susieti vieną veiksmą su kitu ir parodyti, kas iš tiesų jam nutiko:)

Dešimt ir penki

Mūsų berniukai auga. Linksmi, gražūs, protingi. Matukas gimė prieš dešimt metų, saulėtą ankstyvą rytą. Ilgai nenorėjęs palikti savo šiltų pilvo namų, sunkiai gimęs, jis atkakliai ir sparčiai stiprėjo, džiugindamas mūsų jauną šeimą. Emiliukas gimė prieš penkis metus, saulėtą popietę. Gimdymas buvo pasak gydytojo, kaip iš vadovėlio. Ramus ir šiltas.

Pora smagių šiandienos nutikimų

Pasiiminėjau Emiliuką iš darželio. Sėdime abu rūbinėlėje, Emiliukas prisiminė kažką nesmagaus iš dienos įvykių ir nuliūdo. Tuo metu į rūbinėlę įėjo Dovilė ir Meda. Dovilė ir sako: "Meda, tai ko gi tas tavo princas toks paniuręs sėdi?"

O vakare einant iš draugų visi stebėjome žvaigždes, galvojome, kuri iš jų šiaurinė. Emiliukas ir sako: "štai čia Šiaurė, o čia Pietūs, ten Pusryčiai, o ten Vakarienė".:)

Kelionė laike

Labai dažnai pasijaučiu lyg prieš dešimt metų. O viskas prasidėjo nuo masažistės vizito. Žinojau, kad Doviuką masažuoti ateis ta pati masažistė Valė, kuri buvo pirma Matuko masažistė. Antrą dieną atėjus Valei pradėjome kalbėti apie vaikus. Ji labai atsargiai paklausė, ar mes nemasažavome kitų savo vaikų. Žinote, sakau, jūs masažavote mūsų pirmą sūnų prieš dešimt metų. O ji taip nutilo, ir sako: "aš vakar galvoju ir galvoju - mama matyta labai, bet ir vaikas toks matytas, o juk prisiminčiau, jei nesenai būčiau masažavusi."

Doviukas tikrai labai panašus į Matuką. Išssitraukėme mažo Mato nuotraukas ir atrodo, kad žiūrime į kiek tamsesniais plaukais Dovytį. Ir net savo būdu mūsų mažiukas labai panašus į Matą. Jis labai atkaklus ir drąsus, dar dorai nepastovi ant kojyčių, bet stojasi tik progai pasitaikius, kur įsikibti. Matas pamenu dar vaikščioti gerai nemokėjo, o jau bėgioti reikėjo. Emiliukas buvo gerokai atsargesnis ir klausė labiau. Tuo tarpu Doviukas su šypsena ropoja pakapstyti gėlytes, nuversti paveikslą ar nučiupti kokį neleistiną daiktą. Matas buvo lygiai toks pats tyrinėtojas:)

Svarbūs duomenys

Taigi sulaukus septynių mėnesių ir savaitės mūsų Doviukas sveria 9 kg, o jo ūgis 71,5 cm. Turi vieną dantį apačioje dešinėje ir jau po truputį ropinėja. Ant lovos plikom kojytėm gaunasi visai puikiai, ant žemės su kelnytėmis dar šiek tiek slysta kojytės. Prasidėjo lipimo aukštyn etapas. Kur tik įmanoma nusitverti, kimbasi rankytėmis ir stojasi iš pradžių ant keliukų, paskui bando ant pėdučiu, bet ne visada pavyksta. Man jau mamiškai baisu, nes rankytės dažnai neišsilaiko ir tuomet griūna kakta į priekį. 

Septyni mėnesiukai

Šis mėnuo buvo tarsi pratęsimas šeštojo, tik graužia Doviniukas viską dar labiau, o juda - vis aktyviau.

Dabar judėti labai paprasta - rankytėmis atsispiri ir šliauži atgal. Tik Doviukas paprastai nežino, kur atšliauš. Kai kojytės atsiremia, tuomet apsisuka "saulute" ir pažiūri, kur pavyko atkakti. O kartais juda "saulutėmis" - sukasi ratu ir pamažu artėja kuria nors kryptimi. Vyresnieji broliai septynių mėnesių proga Dovyčiui padarė "rojų" - sudėjo žaisliukus ratu, kad kur bepasisuktų mažylis, visur būtų žaislų. O štai šįvakar nutiko naujas reikalas. Lovoje, kur neslysta keliukai, prieš naktinį miegelį, Doviukas susikaupė ir paropojo keletą žingsniukų. Labai aukštai keldamas rankytes ir lėtai perstatydamas keliukus. Labai įsimintinas vaizdas. Žiūrėsim kaip seksis šis procesas rytoj:)

O graužimo tema, tai turime būtinai paminėti, kad skaniausiai Doviukas graužia tėčio marškinių apykaklės kampučius. Tik tėtis paima vaiką, šis pasimataruodamas kojytėmis apsikabina tėtį ir skaniai sau čepsi apykaklę:)

Klounas

Šiandien Matas rengėsi eiti į lauką, o besirengdamas kaip visada kvailiojo - ir dainavo, ir šoko, ir šiaip makalavosi. Emiliukas žiūrėjo žiūrėjo ir sako: "Matai - tu labai juokingas. Kai užaugsi, manau būsi klounas."

Šeši mėnesiukai

Matas sako, kad Dovio vardo reikšmė turėtų būti graužikas. Jis viską kiša į burnytę. Sėdžiu prie stalo pasisodinusi mažylį ant kelių, jis čiumpa staltiesę ir kiša ją į burnytę. Atėmiau staltiesę ir pasukau jį į kitą pusę. Tuomet Dovis pasilenkė prie kėdės ir graužė kėdę. Visas žvitrių akių darbas dabar surasti, ką būtų galima pagraužti. Paieškos kiek lengvesnės dėl aktyvesnio judėjimo. Dabar Dovis lengvai apsiverčia ant pilvo, o tuomet stumiasi kojytėmis ir rankytėmis, sukasi aplinkui arba juda į priekį. Anksčiau nemėgęs gulėjimo ant pilvo, dabar vis ilgiau išguli, nes nebėra ant ko pykti, pats gi apsiverčia:) O kai neranda ką graužti, gulėdamas ant nugaros susikelia kojas ir nusičiupęs pagraužia kojų nykščius. Supykęs barasi "ba ba ba" ir labai mėgsta pūsti burnyte orą. Sakau, kad šitas vaikas žvakutę ant pirmo torto užpūsti mokės. Pradėjo ragauti obuolio ir banano. Kol kas puikiai tinka. Bulvė liko nesuprasta ir nepriimta, o štai grūdų košę Doviui valgyti sekasi beveik taip pat gerai, kaip obuolius ir bananus. Tik turime būtinai turėti po šaukštą ir aš, ir Dovytis. Štai tokį pelėdžiuką augina mūsų meilė:)

Kvepiantys Medos plaukai

Emiliukas darželyje turi draugę Medą. Pernai labai norėjo ją pakviesti į gimtadienį, bet susirgo ir nepavyko susisiekti su Medos tėveliais. Simpatija Medai išliko iki šiol.

Šiandien Emiliukas man sako: "Medos plaukai labai skaniai kvepia. Ji pasakė, kad jos plaukai kvepia, aš pauosčiau, tikrai kvepia. Mes su ja žaidžiame brolį ir sesę. Vaidotas irgi nori su Meda žaisti, bet aš jo nekęsiu, jei jis įsimylės Medą. Nes Meda patinka man."