Penkherrri

Tiek mėnesių džiaugiamės mažuoju šeimos nariu. Ir taip taria raides Emiliukas. Mokomės ne tik "r", bet ir "k". Tiesa su "k" yra sunkiau. Ją Emiliukas sako tik labai prašomas ir giliai iš gerklės. Įprastinėje kalboje vis dar "Tu tu", "ta?" ir "todel?". 

Pasak gydytojos sesutės Dovio figūra ideali - 8,2 kg ir 70 cm. Doviuko penkto mėnesio atradimas - kojytės. Vieną dieną sučiupo jas ir dabar nebepaleidžia. Į burnytę dar neįsikiša, bet linguotis į šonus suėmus už kojyčių labai smagu. Nuo pilvuko apsiverčia ant nugaros, taigi taip per kelias sekundes pavyksta išvengti nemėgstamo gulėjimo ant pilvo. Vartosi ant šonų ir pasiima žaisliukus, kuriuos randa pasisukęs. Žaisliukus kiša į burnytę, ima iš vienos rankytės į kitą, mėto ir vėl pasiima. Prieš miegelį dainuoja dainas. Dainos yra labiau panašios į stenėjimą - kas sakė, kad užmigti lengva. Ir kaip viena draugė pasakė - verkia inteligentiškai - kas keletą sekundžių gailiai suinkščia arba sucypia. Dažniausiai tai vyksta, kai nori miegelio arba reikia rengtis.

Maudyniukai

Viena gera teta pasakė apie smagų dalykėlį - maudymosi ratą leliukams. Kita gera teta tokį ratą mums davė paplaukioti. Dėka dviejų gerų tetų Doviuko maudyniukai tapo linksmi ir atsipalaidavę bangavimai.

Doviukas ne iš karto susidraugavo su ratu. Iš pradžių rate pabūdavo keletą minučių, o po to plaukiodavo ant mamos ar tėčio rankų. O dabar dėka rato maudynės ilgėja, mamos ir tėčio nugaros ne tokios ištvermingos. O dar Dovyčio laukia trečios geros tetos padovanoti vonios lipdukai - spalvotos mašinytės, kelias ir šviesoforas. Lipdukai klijuojasi prie vonios ar plytelių, iš jų galima susidėlioti kelią, ant jo mašinėles. Vyresnieji broliai išbandė ir dabar juos sunku išprašyti iš vonios. Ačiū geroms tetoms. Ir visiems tiems, kurie prigalvoja tiek daug smagių dalykų mažiems.

Keturi Dovio mėnesiai

Keturrrrrri! Taip jau sako mūsų Emiliukas, kai paklausiame, kiek jam metų. Mokomės raidę "r":) Su keturiais Doviuko mėnesiais į mūsų kiemą atėjo žiema, tikra, balta, su vėju ir pustomu sniegu. Ir tai uždarė mus namuose:)

Doviukas jau didelis vyras. Gulėti jam nebeįdomu, bet kokioje padėtyje kelia galvą ir kojas, bandydamas atsisėsti. Ir kaip čia taip sugalvota, kad visi vaikiukai nori sėstis anksčiau, nei iš tiesų pajėgūs tai padaryti. Dovytis viską kiša į burnytę ir čia dažniausiai gelbsti visada po ranka esanti ranka:) Vaikiukas daug šypsosi ir juokiasi garsu, kai guli ant pilvuko bando šliaužti atbulai, iškeldamas užpakaliuką, o po to ištiesdamas kojytes. Auga mūsų mylimiukas, tikras žmogutis darosi:)

Paršelio namai

Šiandien Emiliukas buvo pirmą kartą 3D filme. Žiūrėjo "Vežliuko Semio nuotykius". Sakė buvo baisu, kai paukščiai pro galvą skrido ir plaukė ryklys, bet šiaip "mama, viskas buvo gerai, aš su vėžliukais buvau".

Gerai prisimenu Mato pirmąjį filmą kino teatre. Tuomet ėjome į filmą "Paršelio namai" (kažkaip panašiai vadinosi filmukas). Čia to paršelio, kuris Pūkuotuko draugas. Eidami į filmą su tėčiu kalbėjome, kad eisime į "Paršelio namus". Kai atėjome į kino teatrą, Matas pasakė: "Tai va, kokie tie Paršelio namai".

Matas samprotauja apie moteris

Didelis tas mano vaikas. Papasakosiu porą paskutinių mūsų pokalbių apie grožį ir moterišką išvaizdą.

Kartą žaidėme su draugais boulinge. Matui nesisekė. Nesisekė ir man. Susėdome pakalbėti, kaip linksmiau laiką leisti, kai nesiseka. Sakau, "matai, man nesiseka, o aš nesisieloju. Einu ir su draugais bendrauju, stengiuosi ir žaisti geriau, bet jei jau nesigauna, nenusimenu". Matas sako, "mes lyg ir lenktyniaujame su draugais, o aš paskutinis. O tu mama jautresnė, kai leliuką mažą augini, nesusikaupi." 

- Bet va, Rasa taip pat vaikiuką augina, o ji beveik dvigubai geriau už mane žaidžia, - sakau aš.

- Žinai, mama, tu tik neįsižeisk, bet Rasa ir plonesnė už tave...

O kitas pokalbis buvo apie grožį. Kažkaip įsikalbėjom ir paklausiau Mato, ar žmona turi būti graži. Jis atsakė, kad turi būti graži.

- O aš graži, Matai? - paklausiau.

- Graži, bent jau iš vidaus tikrai graži.

Pirmasis Dovio pokalbis
Šiandien įvyko pirmasis Dovyčio dialogas su tėčiu. Doviukas gulėjo ant lavinamojo kilimėlio ir tyrinėjo žaisliukus. Pro šalį ėjęs tėtis sustojo pašnekinti vaikiuko:
-Kū kū, - tėvelis pakalbino Doviuką.
-Kū kū,  - atsakė Dovytis.

Trys broliukai

Mes mėgstame cituoti vieno iš trijų burundukų žodžius filme "Alvinas ir burundukai". Šiek tiek perfrazavę sakome: "Kaip negali būti du muškietininkai, arba du paršeliai taip pat negali būti, taip ir broliai turi būti trys:)"

Čia mano kiemas...
Kai paklausiau Evaldo, kaip pažymėti dienoraštyje "postus" su savo mintimis, jis atsakė: "Pavadink tai sapalionėmis". Taigi šįkart sapaliosiu apie mūsų rajoną, Šventosios žemės pavadinimu.

Šiandien vėl per lietų žingsniavau mūsų rajonu, migdžiau Dovytį ir kaip kas dieną žavėjausi vieta, kur gyvenu:) Šiandien stebėjau detales. Taigi statistika: sutikti žmonės - 8 vnt., pamatytos numestos šiukšlės - 6 vnt., pravažiavusios mašinos - 4 vnt. Mūsų rajone (kaip turbūt ir bet kuriame kitame didmiesčio miegamąjame rajone) dieną gyvybę "laiko" mamos su vežimėliais ir benamiai. Pastarieji man visada atrodo draugiški. Tačiau šiek tiek jiems pakenkiau. Vasarą prie mūsų namo specialioje šiukšlių konteinerių patalpoje buvo paliktas didelis lovos čiužinys, kitame "namelyje - minkšti foteliukai. Štai ten vasarą ir vykdavo pas mus baliai - su dainomis ir tostais. Lyg ir nieko blogo, bet kai anksti ryte nešdavome išmesti šiukšles, reikėdavo vos ne perlipti miegančius baliauninkus. O grįžus vėliau namo, pasitikdavo susiraukę nuo mašinų šviesų veidai. Taigi parašiau prašymą namą prižiūrinčiai įmonei, kad šiukšles išvežtų. Baliai baigėsi... Tiesa mūsų kaimynui teko ir apsikolioti su benamiais, ir negražiais gestais pasikeisti. Bet su manimi jokių incidentų nebuvo, matyt aš netikslinė jų grupė. Man jie pasisiūlo išmesti šiukšles į konteinerį (suprantu, kad ne padėti nori, o paprasčiau maišą iškarto iškraustyti, bet aš idealistė, įsivaizduoju, kad jie labai draugiški:)

Žolėje paliktų šiukšlių porą savininkų aš išteisinau. Tuščio vaistų lapelio turėtojui matyt labai skaudėjo ir jis jau nebegalvojo apie tai, kur atsidurs nebereikalinga šiukšlė. O "Belvita" pusrytainis gerai pakrovė jo savininką energija, kurios pliūpsnis nunešė žmogelį pamiršusį pakuotę žolėje. Kitų šiukšlių - saldainių popierėlių savininkų tėvams mintyse išrašiau po baudą ir tikrai nuoširdžiai besidžiaugdama, kad rajone tiek mažai išmėtytų atliekų, lėtai žingsniavau ramybės gatvėmis - taip man atrodo mūsų rajonas tarp 12:00 ir 14:00 :)

Trys mėnesiai džiaugsmo

Mūsų Doviukui jau trys mėnesiai. Sveria vyrutis 6,8 kg, o ūgis 63 cm. Vos telpam į automobilinę kėdutę - nešynę. Bet didžiausias trijų mėnesiukų pasiekimas - juokas.

Dovytis daug šypsosi, o kai mamos pirštai - "vabaliukai" bėgioja po kūnelį, Dovis juokiasi. Dovis labai ramus vaikas ir visai nemėgsta triukšmo. Tada labai nervinasi ir mosikuoja rankytėmis. Taigi tenka vis mažiau dalyvauti automodeliukų varžybose, nes mažyliui ten per sunku. Jau skiria, kai jį laiko šeimos nariai, ir kai laiko kiti žmonės. Tą skirtumą išreiškia verkimu. O dar labiausiai man keista, kaip tie maži vaikiukai sugeba taip viską pajausti. Kai maitindama žiūriu televizorių, Doviukas nustoja valgyti, o kai žiūriu į jį - viskas gerai. Jei jau maitini, tai tik tai ir daryk mama:)

Blogas sapnelis

Ech kaip baisu būdavo vaikystėje susapnuoti blogą sapną. Aš taip kartais bijodavau jį susapnuoti, kad gulėdavau lovoje ir laukdavau, kol užmigs sesuo. O tada bėgdavau pas mamą ir sakydavau, kad susapnavau kažką blogo. Aišku, dažniausiai belaukdama kada užmigs sesuo, užmigdavau pati:)

Širyt dar labai anksti, kai lauke tylu, o namai miegojo tamsoje, išgirdau kažkokį krebždenimą ir vaikiškus balselius. Tamsoje įkišau nosį į vaikų kambarį, visur tylu. Sakau, "vaikai, ar kas nutiko?". Emilio balsas iš tamsos:

- Susiapnavau blodą sapną...

- Tai lipk į brolio lovą, - sakau aš.

Tyla.

- Ar girdi Emiliuk?

- As jau blolio liovoj.

Sapnai ir vėl gražūs, kitaip ir būti negali, kai šalia sapnus saugo vyresnis brolis.

Skaitom knygas

Matui knygučių skaitymas buvo labai svarbus dalykas ir jei vaikas neklausydavo dieną, tai didžiausia bausmė buvo pasakos neskaitymas vakare. Kai išmoko skaityti pats, vakarais sunku nuvaryti miegoti. Atradęs šį džiaugsmą ilgą laiką gyveno knygose. Matui visada buvo labai svarbus ne tik procesas, bet ir turinys.

Emiliui knygučių skaitymas - malonus laiko praleidimas. Smagiausios tos knygutės ar žurnaliukai, kuriuose galima atlikti užduotėles. Istorijos ne taip svarbu, bet kartais prašo ir paskaityti.

Vieną vakarą pasakėlę apie kumeliuką Jorį, kuris bandė padėti kaime gyvenantiems gyvūnėliams,  skaitė tėtis. Emilis sedėjo ir "klausė". Jis buvo ramus, tačiau matėsi, kad vaiko mintys klaidžioja kažkur kitur. Tuomet tėtis skaito: "Ir kumeliukas Joris sutiko Mikę Pūkuotuką su paršeliu. Jie ėjo pažaisti...". Kai matėsi, kad Emilis "grįžta" į procesą, tėtis toliau skaitė knygelę. Mudu su Matu leipome juokais, o Emilis taip ir nesuprato, ko čia mes juokiamės.

Vardai
Kai rinkome vardą Doviukui, nebuvo taip lengva. Atrodė patys gražiausi vardai jau išrinkti mūsų vyresniems berniukams. 

Mato vardą išrinkome beveik pradžioje neštumo. Juo ir vadinau pilvelį, nes stipri nuojauta kuždėjo, kad ten gyvena berniukas.

Matas - hebrajų (sen. žydų): „Dievo dovana“.

Emiliui vardą išrinkome septintą neštumo mėnesį. Iki tol vadinę pilvuką myliuku pagalvojome, kad Emilis artimiausias vardas. Tiesa ir dabar Emilį dažnai pavadinu Mylia arba Myliuku. Kai laukiausi Emiliuko, sąmoningai su tėveliu neklausėme, kas gims, tačiau man buvo labai neramu, kad turime išrinkę mergaitei vardą, o berniukui - ne. Taigi kai nusprendėme, kad bus Emilis, man pasidarė ramu ir tada supratau, kad gims berniukas. 

Emilis - trumpinys iš Emilijus lotynų: „veržlus, nepralenkiamas“.

O Doviuko vardą sugalvojo tėtis. Vardas iš karto patiko, tačiau vis svarstėme ir kitus variantus. O paskutinius neštumo mėnesius vaikučiai pilvą pradėjo vadinti Doviu ir kai gimė leliukas, jam tiko šis vardelis.

Dovis - trumpinys iš Dovydas hebrajų (senovės žydų) : „mylimas“.

Ruduo

Šis ruduo kažkodėl labai mielas. 

Gal todėl, kad ryte išgirdusi bruzdant vyresniuosius vyrukus, besiruošiančius į savo "darbelius", tyliai išslenku iš miegamojo palinkėti jiems geros dienos ir įbrukti po vitaminą į saują.

Gal todėl, kad galiu nejausti laiko. Laikas sustoja, kai žiūriu į mažą žmogelį, jis man šypsosi ir guguoja. Taip gali prabėgti valanda, o atrodo lyg akimirka.

Gal todėl, kad kasdieną prieš pietus stumiu vežimėlį šiltai geltonais lapais padengtais takeliais. O į skėtį taip raminančiai groja kapsintys lietaus lašeliai. Čeženu lapus ir laikas vėl sustoja, galėčiau taip eiti ir eiti...

Gal todėl, kad užaugo savarankiškas vaikas ir namų tylą dienos metu išjudina grįžusio autobusu iš mokyklos Mato skambutis į duris.
O vakare namai pilni  gyvybės, žaidimų ir knygučių skaitymo. Dar po milijoną bučkių, kad saldesni sapneliai būtų ir pailsėjus laukia kita graži diena.

Šypsenos

  Šypsena tyroji!                              Šypsena šokoladinė!                      Šypsena gudrioji!

Pagausėjusios šeimos pirmoji kelionė

Vasaros pabaigoje išsiruošėme į ilgai lauktas atostogas prie jūros. Pakeliui užsukome pas močiutę į kaimą. Atostogos buvo puikios, oras nuostabus. Emilis žaidė smėlyje, Matas šokinėjo per bangas, o Doviukas ramiai miegojo užliuliuotas jūros ošimo.

Pirmoje mūsų penkių kelionėje nutiko keletas pirmų Doviuko dalykų:

• Susitiko su kaimo močiute, teta, pusbroliu bei puseserėmis.
• Pamatė jūrą ir marias.
• Miegojo palapinėje kempinge!

Brolis

Vieną iš karštųjų šios vasaros naktų pasauliui sušuko "lia" dar vienas nuostabus mūsų šeimos narys. Mūsų mažutis Dovis, 4,2 kg svorio ir 54 cm ūgio.

Doviukas gimė liepos 29-os ankstyvą rytą, 4:09. Atsiradus naujam žmogiukui šeimoje atrodo, kad visada jis su mumis ir buvo. Taip smagu, kad namai vėl kvepia leliuku, kad kas rytą gaunam milijonų šypsenų, o patempta lūpa praneša apie kažkokį nerimą mažoje širdelėje.

Emilis iš vonios

Kiekvieną sekmadienį vaikai jau įprato mėgautis maudynėmis vonioje. Prisitempia žaislų ir mirksta, kol oda ant pirštukų pasidaro kaip senukų :)

Vakar po maudynių tėvelis pasikvietė Emiliuką pasėdėti ant kelių. Emilis mielai įsirangė tėčio glėbyje, o apsalęs nuo meilumo tėvelis paklausė Emiliuko: "Ir iš kur tu pas mus toks atsiradai?".

"Iš vonios", - paaiškino Emilis.

Gudrutis

Emilis jau taip užaugo, kad kasdien vis paberia kokią nors gudrią mintį. Keletą iš jų kol dar nepamiršau skubu užrašyti.

- Kartą sakau vaikams, kad reikia išrinkti mūsų pilvo leliukui vardą. Emilis pasakė, kad jis jau žino vaikiuko vardą. Paklausus, koks bus leliuko vardas Emilis pasakė: "Jūrų kiaulytė".

- Vieną naktį Emiliukas atėjo į mūsų lovą. Nuėjo į tevelio pusę ir sako, noriu šalia tavęs. Tėtis sako, netilpsi Emiliuk. Tada Emilis atėjo į mano lovos pusę. Sakau, kas gi čia atėjo, o Emiliukas man atsako: "Čia mėlynas žmogeliukas:)".

- Šiltą vasaros savaitgalį leidome kaimo sodyboje. Vakare vyrai susiruošė į pirtį. Vos Emiliukui su tėčiu įžengus į pirtį, mažiukas paklausė: "Tėti, o mes einame į orkaitę?".

- Šiandien kai paklausiau kuo Emiliukas bus užaugęs, jis atsakė: "Būsiu mama".

Naujas leliukas

Mūsų šeimoje laukimas. Laukiame mažo leliuko, kuris gims vasarą. Laukiame visi, mylime ir rūpinamės pilvo gyventoju taip pat visi.

Kai nusprendėme pasakyti vaikučiams, jog šeimoje bus dar vienas vaikutis, parodėme jiems pilvo gyventojo nuotrauką. Matas iš karto suprato, kad turėsime šeimoje dar vieną gyventoją, o Emiliui reikėjo paaiškinti, kas yra nuotraukoje. Taigi nieko nepagalvojusi pasakiau Emiliui, kad pilvelyje gyvena baby'iukas. Visai buvau pamiršusi, kad baby'iu Emilis vadina savo mažą pliušinį avinuką... Ups... Emilio pirma reakcija buvo išgąstis. Šiek tiek nurimo, susiradęs savo kambaryje avinuką, bet vis tiek buvo labai neramu, kas ten gyvena pas mamytę pilve. O gal ir pas jį dar kas nors gyvena? Dabar Emiliukas jau supranta, kad pilvelyje mažas vaikutis, labai rūpinasi juo, kartu renka mažyliui rūbelius, vis klausinėja, o kur leliukas sedės, kai važinėsime dviračiais, kad leliukui dar lovytės nėra, o kokį jam vežimuką pirksime ir pan.

Emilis ir Emilialia

Emilis turi didelę vaikystės meilę. Kai buvo du metukai, Emiliukas visą vasarą praleido prižiūrimas mano draugės, kuri augina pusmečiu mažesnę dukrytę Emiliją. Emilis jaučia ypatingus jausmus Emilijai, kurią iki šiol vadina Emilialia.

Emilis labai pasiilgsta Emilijos. Per gimtadienius vienas kitam paskambina ir padainuoja dainą vienas "Su guminiu diena...", kitas "Su ginimo diena..." Kai atostogavau, paprašiau, kad draugė paliktų Emiliją su mumis praleisti dieną. Kai Emilis suzinojo, kad atvažiuos Emilija, pasakė "tai šaunuolė mergaitė Emilija". Buvo labai smagi diena, pasivaikščiojom miške, Emilis man sakant "atsargiai, nenugriūk", išsitėškė baloje:) Todėl patrumpino mūsų pasivaikščiojimą.

Gimtadieniai

Kažkada juokaudavome, kad gimtadieniai mūsų vaikučių skiriasi dviem dienomis iš finansinių sumetimų:) Vieną gimtadienį galėsime švęsti!

Vaikai užaugo ir jau skirtingų pramogų nori savo gimtadieniams. Taigi šiemet su tėčiu "dirbome" atskirai. Matas su vyresniaisiais "šaudėsi" lazeriais, o Emiliukas jau beveik metus svajojo apie gimtadienį boulinge. Susitiko vyručiai tik prie tortų, o užpūtę žvakutes tikiu sugalvojo geriausius norus, kurie būtinai išsipildys:)

Vilkai ir lapės

Emilis vis dar mėgsta naktį atbėgti į mūsų lovą ir įsitaisyti tarp tėvelių. Bet tam reikalingi įtaigūs pasiaiškinimai ryte, kodėl taip nutiko. Čia vienas iš jų:

"Žinai, mamyte, naktį ėjau į tualetą, o ten vaikšto vilkai ir lapės. Man pasidarė nesmagu ir atėjau pas jus". Tai va, bus mums sakyti, kai norime sugėdinti vaiką: "juoksis iš tavęs voverės ir kiškiai...":)

Mano ketvirtadienis

Prieš pat Kalėdų šventes rinkome parduotuvėje Emilio puseserei dovaną. Sugalvojome, kad nupirksime lėlių namą ir lėlę. Emiliukas rinko kartu, bet vis klausinėjo, ką jam nupirksime. Atsakiau, kad perkame dovanas tiems žmonėms, kuriuos važiuosime pasveikinti su šventėmis ketvirtadienį. Grįžome namo, o Emiliukas vėl prisiminė dovanas ir sako: "mamyte, tai kodėl mes pirkome dovanas, ar bus puseserės Laurynos gimtadienis?". Paaiškinau, kad prieš visas šventes mes norime pradžiuginti artimuosius ir jiems perkame dovanas, kurias nuvešime Kūčių vakarą, ketvirtadienį ir padovanosime. Tuomet Emiliukas atsiduso ir sako: "o kada, mamyte, bus mano ketvirtadienis..."